Pokharoje nelabai pasisekė su oru. Beveik visas dvi savaites buvo apsiniaukę. Tik atvažiavus ir prieš išvažiuojant į Kathmandu porą dienų pašvietė saulė, todėl per tas šviesos akimirkas stengėmės su žmona atrasti nuostabųjį Nepalą… Deja, deja… kad ir kaip vertėmės per galvą nieko ypatingo, išskyrus keletą gražių Himalajų panoramų, aptikti nepavyko. Greičiau atvirkščiai, klajojimai po atokesnius rajonus nuo turistinės Pokharos lakesido zonos atvėrė miesto skurdumą, šiukšlynus ir šūdų kombinatus. Labai gaila, bet pirminio susižavėjimo Pokhara nebeliko. Situaciją gelbėjo tik mūsų svečių namų šeimininkai, kiekvieną vakarą prie laužo atskleisdami vis daugiau tikro Nepalietiško gyvenimo paslapčių. Tiesa, tie vakariniai pasisėdėjimai į galą įgavo tokius tempus, kad sunku darėsi atlaikyti- morkos sukosi be sustojimo, o naminė rakshe tuštėdavo akimirksniu. Linksmiausias kompanijoje, aišku, buvo katalikas šeimininkas, kuris jau gerai pripisęs lipdavo ant apversto kibiro ir pradėdavo kaip pastorius rėkauti visiškas nesąmones, apie slowly, slowly ir same, same but different.
Vieną šviesią dieną svečių namų šeimyna visiems viešbučio gyventojams surengė nepalietišką pikniką. Vakarą prieš jį kieme paskerdė aviną ir jo mėsą ilgai troškino bambuko kamienuose, todėl egzotiško maisto priruošė į valias. Mes pasirūpinome gėrimais, o kiti svečių namų gyventojai kitais gyvenimo prieskoniais. Ryte valtimis perplaukėme per ežerą ir užlipę į japonų nulipdytos world peace pagodos kalną smarkiai puotavome. Kažkas išsitraukė fotoaparatą su nufilmuotais vakarykščiais avino skerdynių momentais. Žiūrėdami juos vietiniai nepaliečiai alpo juokais net raitydamiesi, todėl ir mums su žmona pasidarė įdomu ką ten tokio jie mato. Šiaip pažiūrėjus vaizdus, kaip avinui nukertama galva, ir kaip te viskas traukosi konvulsijose ir kraujo klanuose ypač valgant tuo pačiu metu tą patį paskerstą aviną, nepasidarė labai juokinga, bet kai primeti viską iš kaimo pozicijų skerdynių procesas atrodo daugiau nei natūralus. Žodžiu, linksmai taip ir prasėdėjom visą dieną.
Dar, tiesa, vieną vakarą nuėjom su žmona pažiūrėti, kaip Pokaharoje vyksta undergroundo tūsai. Visai netoliese restorane „Shiva” vyko psy transo vakarėlis. Turėjo jis prasidėti 17.30val, nes tokiu metu jau visai tamsu būna, bet kaip ir kiekvieną dieną visoje Pokharoje dingo eletra, tai muziką įjungė tik po gerų poros valandų. Aparatas nors ir galingas pasirodė, bet labai jau tyliai grojo, gal mentų bijojo ar panašiai. Djus, kaip supratau iš Izraelio atvažiavęs, publika irgi daugumoje iš ten pat. Kadangi vakarėlis vėlavo, o visi barai ir klubai Pokharoje vėliausiai iki 23 valandos gali būt, tai žiūrovai koncentruotai ir smarkiai užsvaigo. Prie ežero cirkas su ugnimi atsidarė, bet artistai tokie apsvaigę ir mėgėjai buvo, kad vienas net pasidegė savo dredus ugnį besukiodamas. Aišku nuo to tik linksmiau visiems pasidarė, o ir pats firestarteris per daug momento nesureikšmino. Lygiai 23 valandą psy transo tūsas pasibaigė.
Po įvairių patirčių važinėjimo su įvairiais autobusais kelionei į Kathamnadu nutarėme nesismulkinti ir nusipirkom brangiausius bilietus į kuriuos buvo įskaičiuotas maitinimas, kavutė ir arbatėlė. Pats autobusas nebuvo labai jau naujas, bet šiaip palyginus lengvai 10 valandų kelionė praėjo. Stojome valgyt ir šiaip pertraukėlėms. Su žmona buvom vieninteliai backpakeriai autobuse, visi likę rimti ir pagyvenę dėdės bei tetos, kai kurie net ir su asmeniniais tarnais.
Dar nuo kalno, kai iki Kathmandu buvo likę kokie 10km pasimatė visas Nepalo sostinės „grožis”, tiksliau jis skendėjo tirštai pilkame smogo rūke. O kai įvažiavom į patį miestą ir užstrigom trafice, dulkių ir šudų mišinys jau giliai spaudė galvą. Lengviau pasidarė tik turistų gete- Thamelyje. Vienu momentu, kai pirmą kartą išėjom į gatvę rajonas net pirminė Londono SOHO- vitrinos žibėjo reklamomis, visi varinėjo pirmyn atgal ir buvo tokia tipo buisy atmosfera. Bet, aišku, tai buvo tik miražas.
Sekančią dieną pirmu numeriu movėme žiūrėti praktiškai Nepalinio kelionės tikslo-Bodhnaht stupos. Nieko nepasakysi, gražus ir galingas statinys. Tiesa, stupą įsivaizdavau kur kas didesnę.
Po to lėtai, bet užtikrintai nukeliavom pėsčiomis iki Kopan vienuolyno. Kelionė pro baisias, purvinas gatves nuvedė į gražiai sutvarkytą miškelį nusėstą užsieniečių ir veiduose laikančių beveik anatominį nušvitimo šypsnelį. Šiaip Kopan vienuolynas dar pačioje pradžioje, kai tik pradėjom su žmona brandit kelionės idėją, turėjo tapti pirminiu pažintiniu budistinės kultūros tašku. Ačiū Dievui, jis juo netapo.
Ir apskritai, kaip parodė kitų dienų pasivaikščiojimai, Kathmandu yr visai šūds su brukne. Dar jei Indijoje nelabai jautėsi (ar buvo gerai paslėptas), taip vadinkim, rasizmas turistų atžvilgiu, tai Nepale, ir ypač Kathmandu tai taip kickina į feisą, kad šlykštu darosi. Jei nori į kokį muziejų ar tipo į žymią vietą nueit, tai įėjimas vietiniams nemokamas, indams kokios 25rupijos, o jau užsienio turistams 250rupijų. Ar ten tipo jei perki, ką nors tai nepalietis pardavėjas geriausias draugas, o jei neperki užsišika kaip mažas vaikas. Gerai sakė mūsų svečių namų šeimininkas: „mes, nepaliečiai, į jus užsieniečius žiūrim kaip į pinigines, o ne kaip į žmones”. Jau kas teisybė, tai teisybė.
Apie Kathmandu miesto šiukšlynus ir šventas upes virtusias atvira kanalizacija reiks kada atskirą temą sukurt, nors vis dažniau pagalvoju, kad oro ir vandens užterštumo problema tūno tik užsieniečių galvose, o vietiniams į tai visai nusispjaut. Jei jiems gerai kaip yra, tai gal geriau nesiparinti?
Be to, Kathmandu naktimis labai atšąla, todėl šiek tiek pakoregavome savo kelionių planą, ir Sikimą, bei Darjelingą paliekame kitam kartui, o rytoj skrendame aplankyti saulėtų Goa‘os ir Kartnatkos paplūdimių Indijoje. Ten ir susimatysim.
Rodyk draugams
2 Comments
