Living is Sharing

Kaip jau kažkuriame poste minėjau ar neminėjau, keliaudami susipažinom su vienu labai fainu jaunu klajokliu tibetiečiu, kuris į mūsų mažiuką HP qompak pizdukėlį įkėlė apie 30 gigų meninių ir dokumentinių filmų kolekciją apie Tibeto kraštą ir gyvenimą, apie Dalai Lamą, apie Ladaką ir Nepalą, apie Psytransą, apie Rastafarai, apie šiuolaikinį mokslą ir jo paslaptis ir panašiai. O jo žmona norvegė dar prie viso to pridėjo virš 40 gigų muzono, kur tarp populiarios muzikos yra ir nemažai retai sutinkamų mantrų, indiškų klasikinės muzikos albumų, tibetietiškos ir meditacijų muzikos. Be to, ir aš dar įsigijau storą indišką “10 hot movies in 1 DVD”, kurio turinys greičiau yra absoliutus avangardas, nei žadėtieji karštų mergelių vaizdeliai.

Žodžiu, manau, kad teisinga būtų visu šiuo gėriu pasidalinti su Jumis, mieli blogo skaitytojai. Tai jei ką domina ir dar turite vietos vidiniuose ar išoriniuose harduose, kreipkitės. Vis bus pliusiukas mano karmai nuo švietėjiškos misijos:)

Post Travel Blues

Jau praėjo beveik savaitė kaip grįžom. Dabartinei savijautai apibūdinti labiausiai tinka Lonely Planeto medicinos skyrelio sąvoka- pokelioninis bliuzas. Tokiu metu nieko nesinori, viskas užknisa, blogai miegi, blogai virškina ir šiaip liūdna. Jau iki soties prisiragavome ir išsvajotos keptos vištos ir baltos mišrainės, net skrandį skaudėjo. Sunkus ir riebus tas lietuviškas maistas. Keistai gaunasi. Kai būni TEN idealizuoji vėdarus ir cepelinus, bet kai atvažiuoji ČIA prisimeni kokios skanios visgi buvo papajos ir vaisių salotos. Tai jau taip- gyvenimas gali skambėti keistai. Įdomu, kad Tėvynės šaltas oras gąsdina ne per daugiausiai, o sniego kalnai dar ir praskaidrina nuotaiką, nes primena Kalėdas.

As a result  galiu pasakyt tiek: keliauti po Indiją ir Nepalą buvo absoliučiai nerealu. Gal ne visą laiką buvo lengva, bet visada įdomu ir netikėta. Ar tai gyvenimo kelionė? Faktas. Tiesa, jau dabar aišku, kad kelionė nepaskutinė.
Beje, jei kam nors kartą buvo užnieštieję pamatyti Indiją, patarčiau nieko nelaukti ir kuo galima greičiau savo norus paversti realybe, kol ten dar ne viskas sugriuvo ir nepaskendo šiukšlėse, bei šūduose. Nes kaip žinia, žmonių Indijoje daugiau nei milijardas, o iš vienos pusės ginklais žvangina Kinija, iš kitos teroristų vis užneša iš Pakistano. Taip, kad ramios subkontinento dienos bet kurią akimirką gali baigtis.

Aplankėme daugybę viešbučių, svečių namų, restoranų ir šiaip žymių įdomių vietų. Vienur įmanoma apsistot, kitur įmanoma valgyt, kai kur neįmanoma nei valgyt, nei apsistot, nei yra ką žiūrėti, tai jei reikės kokių patarimų ar rekomendacijų keliaujant, u r welcome! Gal padės sutaupyt ir nervų, ir laiko. Nors kai pagalvoji Indijoje iškylantys sunkumai daugumoje yra unikalūs ir savaip originalūs, todėl reikia pasukioti ir savo puodynę, nes vien patarimų dažnai neužtenka.
Taigi, taigi… o šiapus apkasų sienų teks atversti naują švarų gyvenimo puslapį. Bet, sakau, gal kai esi nulis, pradėt viską nuo nulio ne taip ir sunku?

Mamallapuram, Mysore, Ooty

Iš Aurovillio nuvažiavome į Mamallapuramą- mažą kurortą ant Bengalijos įlankos kranto. Žymus šis miestelis ne tik savo akmens dirbiniais ar septintame amžiuje paplūdimyje pastatytomis šventyklomis, bet ir tuo, kad prieš penkis metus čia neblogai pašeimininkavo cunamis nusinešdamas su savimi ir dalį pastatų, ir nemažai žmonių gyvybių. Šiuo metu beveik viskas atstatyta ir nelabai pasakytum, kad visai nesenai čia virė vandens stichijos košė. Tiesa, greičiausiai dėl cunamio sukeltos paranojos bangos dar iki dabar Mamallapurame viešbučių kambariai esantys pirmuose aukštuose kainuoja kur kas mažiau nei kituose aukštuose.

Mūsų kukliuose planuose prieš maratoną link Delio, Mamallapuramas turėjo tapti paskutiniu kelionės po Indiją akcentu. Deja, pabuvę ten vos porą dienų supratome, kad laiko leidimas vietoje kur nepelnytai iki dangaus užkeltos kainos ir kur (atsiprašau, kad vėl apie tą patį) šūdais, lyg minomis nusėtas visas smirdantis paplūdimys, yra tik beprasmis energijos ir pinigų švaistymas. Pavartę Lonlį Planetą nusprendėm, kad geriau bus, jei suspėsim nuvažiuoti pažiūrėti Mysorio Macharadžos rūmų ir pakeliui aplankysim pietų Indijos kalnuose esantį Snooty- Ooty. Nieko nelaukdami į ten ir nusipirkom traukinio bilietus. Prieš paliekant rytinę pakrantę dar apsilanėme Mamallapurame vykstančiame indiškų šokių festivalyje. Nors pastarojo organizacija buvo, daugiau nei mėgėjiška, bet pamatyti gyvai šokančius ir grojančius indų artistus buvo labai įdomu. Ypač patiko, kad šokių pasirodymo scena buvo sumontuota šalia istorinių skulptūromis papuoštų uolų. Vos tik šokiai ir muzika prasidėjo, ten pat sugulė ir besigananti ožkų banda. Nesurežisuotas gyvuliukų numeris tik dar labiau atmosferą pavertė ambientu. O į cirką festivalis pavirto, kai ant scenos vienas po kito pradėjo lipti kažkokie miesto kultūros pareigūnai, kurie po dvidešimt minučių vardino įvairiausius sponsorius bei kvietė juos atsiimti didelių auksu žibančių plastmasinių sieninių laikrodžių. Po to su kiekvienu atskirai ilgai ir nuobodžiai paveikslavosi. Ore pasmirdo korupcija, biurokratija ir lindimu į šikną. Pabaigos nesulaukėme.

Mysoris gražus miestas- šaligatviai platūs, šiukšlių nedaug, centras patogiai išplanuotas. Pažiūri Lipnius Macharadžos rūmus,nueini į didelį ir margą tiek spalvomis, tiek kvapais turgų, apsiprekini pigiai mysoriškomis specializuotomis prekėmis (šilku, smilkalais ir kvepiančiais aliejais) ir gali laimingas važiuoti kitur. Dėl didelių kainų ir ramybės stokos Mysoryje per daug nepričilinsi- viena diena ir gana.

Toliau Dievo keliai mus nuvedė į Ooty. Nuo Mysorio 160km, bet pasaulis visai kitas. Nenuostabu, Ootis įsikūręs aukščiausioje pietų Indijos vietoje- apie 2,5km aukštyje virš jūros lygio. Kalnais šias aukštas kalvas sunku pavadinti, bet kaip ten bebūtų Oočio landskeipas priminė sumiksuotus himalajinius Manalio ir Dharamsalos Indijos perliukus, o dieninis vėsus, bet saulėtas oras gaivino po atsibodusios pietų karštumos. Nuostabios ir Ootčio apylinkės, kurias supa arbatos plantacijos ir eukaliptų miškai. Gali vaikščiot ten dienų dienom ir gal net atrasti gyvenimo prasmę, bet šiuo metu tam ne pats geriausias laikas, nes vos saulei nusileidus termometro stulpelis iškarto rodo nulį, o su šerkšnu ant ūsų sunku kvėpuoti. Ir dar ta visagalė laiko spiralė taip negailestingai sukasi, kad pyst ir jau reikia išvažiuoti.

Apie grįžimą. Dabar esam Chennai’juje. Rytoj skrendam į Delį. Užporyt iš Delio į Londoną, o sekančią dieną skrendam į Lietuvą. Kai pagalvoji penki keliavimo mėnesiai prabėgo labai greitai. Iš vienos pusės dar daug visko liko nepatirta ir nepamatyta, o ir grįžti į šaltą žiemos speigą nesinori. Iš kitos pusės stebiu, kad su žmona jau pradėjom kraipyt galvas kaip indai, šnekėt jų čiumodan (čia tipo kai klausi aaaa? Ir atsakai a-a-a) kalba, o apšikti kampai, šiukšlės ir indų smalsumas erzina labiau nei, bet kada.

Štai anksčiau būdavo smalsus indas pradeda klausinėt “where r u from?” tai atsakinėji nuoširdžiai, atsiskleidi, o dabar visiems pasakojam, kad esam iš disneylando, kad aš esu mikis mauzas, mano žmona minė,o geriausias draugas donaldas su goofiu liko namie. Įdomu, kad ar pasakotum apie Lietuvą ar Disneylandą indams tai tolygūs dalykai. O gal ir rimtai aš Mikis Mauzas? Nesuprantu… Žodžiu, persiplėšti per pusę žmogus gi negali, tai geriausia išeitis padaryti pertraukėlę. Have a Kit Kat!

Puducherry, Auroville, Tamil Nadu

Po Hampio kultūrkės dar spėjome nuvažiuoti į visą buketą istorinių vietų- Badami, Pattadakal ir Aihole. Prie istorijos prisiliesti buvo tikrai įdomu, bet nedaugiau. Sunku patikėti į ką pavirto, 4-8 amžiuje buvusių imperijų sostinės: jei dar išlikusios apjuostos tvora uolos ir šventyklos atseit saugomos ir kažkiek prižiūrimos, tai už tvoros esantys miesteliai ir kaimai skęsta šiukšlėse, vaikai šika tiesiog gatvėse, o kiaulės knisasi po kanalizoką. Su žmona stebėjome gana išraiškingą vaizdelį, kaip prie senovinės šventyklos bežaisdami kriketą baxuriukai su kamuoliuku pataikė į šikantį savo draugą. Tas įkrito į savo šūdą, o po to stengdamasis jį nusivalyti ištepliojo visą gatvę ir šalia esančius laiptus. Natūraliai.

Na, o dabar atvykome į Indijos rytinę pakrantę ir esam Puducherryje. Kažkada čia karaliavo prancūzai, todėl, bent senoji miesto dalis yra ne indiškai švari ir labai europietiškai simpatiška. Patinka Puducherris ne tik turistams, bet ir vietiniams turting7ųjų indų kastos atstovams, todėl pagrindinė shopinimosi gatvė šviečia neonais ir blyksi strobais, o viešbučių bei maisto kainos nenormaliai užkeltos. Nors iš esmės, Puducherryje be pasivaikščiojimo Bengalijos įlankos paplūdimiu ir aplink jį esančiomis švariomis gatvelėmis nelabai ir yra kas veikti.

Svarbesniu tikslu reiktų laikyti už dvylikos kilometrų nuo Puducherrio esantį projektą -miestą-eksperimentą-Aurovillį. Aurovillis kaip koks Roskildės festivalis yra plačiai iškomunikuotas, bet neretai klaidingai interpretuojamas aka narkomanų ar crazy žmonių miestas. Aš ir pats pirmą kartą sužinojęs apie Aurovillį užklijavau jam sektos etiketę. Atsiprašau. Klydau. Dabar jau manau, kad Aurovillio miestas yra idealus modelis tokio pasaulio koks pasaulis gali būti geriausias. Nes čia pirmoje vietoje priešpastatomi žmonių santykiai ir gyvenimas taikoje su gamta, o ne faking pinigai. Iki kurios ribos tai gali būti gerai, kad netaptų kokiu nors komunizmu, čia jau tema skirta pokalbiui prie alaus bokalo, todėl nesiplėsiu.

Tik labai gaila, kad neišdegė planas bent trumpam padirbėti savanoriais. Parekomendavę čia vieni keliautojai buvo vieną miško sodintojų bendruomenę, bet mes jau visai nedaug laiko turim. Ai, dar nesakiau? Gale sausio mėnesio grįžtam atgal į Tėvynę. Taigi su žmona nusprendėm pradžiai Aurovillį įkurti savo šeimoje, o po to matysim.

Hampi, Karnataka

Taip gerai leidom laiką prie Arabijos jūros, kad net nepajutom kaip ten per ilgai užsibuvom, todėl pačią pirmą 2010 metų dieną iškeliavom kultūrintis į Hampį. Ši vieta yra viena labiausiai lankoma turistų pietų Indijoje, nes dideliuose ir uolinguose žemės plotuose stūkso 15 amžių menantys sunkiai ištariamos Indų dinastijos miesto griuvėsiai su tūkstančiu šventyklų. Kitaip kalbant, Hampis yra milžiniškas muziejus po atviru dangumi.

Kad kuo greičiau ir patogiau patektume į Hampį išbandėme dar vieną Indų transporto išradimą- sleeper klasės autobusą su miegamosiomis vietomis. Aišku, apie miegą nebuvo nė kalbos, nes autobusui svyruojant stebėtinomis amplitudėmis vis reikėjo žiūrėt, kad nežnegtelčiau žemyn iš antro aukšto, be to pirmyn atgal po gultus zujo tarakonų būriai, o ir dėl milžiniško kamščio kelyje vietoj žadėtų 8 važiavimo valandų, kelionė išsitęsė iki 18. Nieko nepadarysi… Indija yra Indija. Rodos, prie to jau pripratome, bet kaip ten bebūtų vienintelis ir neginčijamas sleeper autobuso privalumas- važiuoti ištiesus kojas, pasiteisino- nuovargio jautėsi tikrai mažiau.

Pailsėję ir dvi dienas klaidžioję po privalomos programos „2 Many Temples” istorijos vingius pasilikom Hampyje dar kelioms dienom pasichillint. Pati Hampio atmosfera to reikalauja, ypač jei apsistoji ne šventojoje kaimelio dalyje, o kitoje, daug liberališkesnėje, upės pusėje, kur negalioja alaus ir mėsos draudimai, o dažno restorano menu puikuojasi Special (Bhang) Lassiai, drinkai ir keikai. Ne mažiau į galvą duoda įspūdingos ir ambientovos didžiulių uolų panoramos labai primenančios Autechre „Amber” albumo viršelį, todėl visa ko sintezė dažnai ir jauną, ir seną turistą paskandina nesibaigiančioje laimės jūroje.

Su šventėm!

Gokarna, Karnataka

Jau dvi savaitės, kaip palikom Goa. Nusileidom dabar dar šimtą kilometrų į Indijos pietus ir nusėdom šventam karvės ausies- Gokarnos miestelio paplūdimyje. Čia leidžiame kone geriausias kelionės dienas. Kartais nuo supančio gėrio taip užveža, kad tik ir norisi sušukti: „sustok akimirka žavinga!”.

Čia gerai, nes jūros krantai išgyvena dar tik pačią pradinę turizmo vystymosi fazę- turistų tik keletas, o ir jie dažniausiai išsitaršę, dreduoti ir visai low budget. Nenuostabu, nes pinigų pragyvenimui reikia mažai, o nerealios kainos yra nerealiai du kartus mažesnės už ir taip nerealias Goa kainas. Beje, beveik kiekvieną dieną valgom mūsų namelio šeimininko restorane ant jūros kranto, kur maistas yra pats skaniausiais sutiktas ever Indijoje ir išleidžiam daugiausiai 12lt ant galvos per dieną. Kartais kai restorane nevalgom, prisiperkam turge neregėtai skanių bananų (1lt/kg), ananasų (1lt/kg), vynuogių (3lt/kg), mandarinų (2lt/kg) dar šio bei to ir švenčiam šventę. O kūnui ir sielai kiekvieną ankstų rytą kosminė prana šviesa pas labai neblogą jogos mokytoją iš Prancūzijos kainuoja 5 litai. Be to, kaip bonusas įeina nemokami mantrų ir tylos meditacijos vakarai. Žodžiu, taip ir gyvenam pildydami dvasinius, fizinius ir psichodelinius uzbonus ateičiai.

Gamta ir vietiniai gyventojai Gokarnoje dar visai laukiniai, todėl kartais buvimas čia nusidažo tokiomis egzotinėmis spalvomis, kad eilinį kartą vakarietiška pasaulėžiūra susiduria su didelėmis problemomis. Štai, pavyzdžiui, rytais ir vakarais pliažas būna nusėtas šikančiais indais. Daro jie tai kaip jiems labiau patinka, ar tiesiai į jūrą, ar palmių pavėsyje, ar tiesiog smėlyje.

Aš suprantu ir galiu susitaikyti su tuo, kad Gokarna yra šventas miestas, kad jis kaip ir visi šventi Indijos miestai yra pilni šūdų, karvių, šiukšlių ir ištisai į tave spoksančių indų, bet, kai palydint saulę į jūrą sušoka krūva vietinių diedų ir tu matai kaip jiems byra šūdai iš šiknos, egzotika peržengia ribas. Tai dar gerai, kad turistų paplūdimio zonoje tokių vaizdų nebūna, nes tai jau taptų šūdiniausia kelionės akimirka.

Kaip ten bebūtų, šiais metais jau niekur kitur nevažiuosim, sutiksim Gokarnoje ir Kalėdas, ir Naujus Metus.

Palolem Beach, Goa

Persikėlėm iš Benaulim paplūdimio į Palolem. Dabar čia sėdim. Paėmėm tokį spalvotą namuką visai ant jūros kranto. Gal kokie 20 metrų nuo vandens. Naktį kai vanduo iki maksimumo pakyla, tai kartais bangų mūša žmonai nosį aptaško.

Šiaip namelis visai ant vištos kojelės, spirtum ir subyrėtų, bet pernakvoti tinka. O ir pats Palolemo paplūdimys daug gražesnis nei prieš tai matytas Benaulime: palmės beveik į jūrą įlipusios, aplink uolynai įspūdingi, salų daug.

Atrodytų gyvenk ir žvenk tokiam rojaus kampelyje, bet ir čia vietinio kamino dūmai akis griaužia… Turistų Paloleme jau milijonas, įkyrių indų siūlančių pirkti visokius šūdus dar tiek pat. Naktį nepamiegosi, nes iki pat ryto valkataujančių šunų gaujos orgijas kelia, o nuo ryto tūsą palmėse perima varnų kolonijos. Be to nusprendžiau, kad man kaip šiaurės Europos piliečiui čia per karšta, o tai kūnas ir protas nesusitaiko su biologinio laikrodžio nukrypimais- rankas alergija nuo saulės išbėrė, o ir kelintą naktį sapnuoju kaip sniegą kieme nukasinėju. Matyt, nepratę dieduko kaulai gruodžio mėnesį prie jūros degintis.

Kaip jau minėjau, Palolemas sutraukia daug turistų, todėl paplūdimyje yra įsikūrę net du naktiniai klubai. Tik labai specifiniai, nes muzika ten skamba tik iki 23 valandos vakaro, o vėliau visi užsideda ausines ir toliau šoka. Ausinės turi tris arba keturis kanalus, per kiekvieną jų djai groja skirtingą muziką, kokį nori kanalą tokį pasirenki. Čia jie tokius tūsus vadina SILENT RAVE. Šiaip jau šyza visiška, bet kaip ten bebūtų tai vienintelis būdas legaliai klubinėtis, mat valdžia naktį triukšmauti yra uždraudusi. Pamenu kažkada senai roskildėje kaip bajeris buvo atidaryta viena panaši future party salė kur irgi visi su ausinėm šoko, tai tada beklausydami maiklo džeksono žvengėm, o štai atėjo laikas ėmė indai ir pritaikė sėkmingai savo klubinei scenai. Ateitis atėjo greitai. Aišku, toks SILENT RAVE‘as yra labai toli nuo normalaus tūso, kur gali mėgautis garsais, kurie tave varsto kiaurai išilgai, bet iš kitos pusės tai geriau nei nieko. Tiesa, jeigu nori būti originalus tylos reive geriausia klausytis savo ipodo.

Ir didžiausias čia sutiktas džiaugsmas- pagaliau sėkminga žvejyba jūroje. Pagavome su žmona tris labai egzotiškas žuvis: dvi murenas ir vieną red snapperį aka ešerį. Murena tai tokia daugiau ne žuvis, o jūros gyvatė, spalvota ir kiek supratome nuodinga,nes vietiniai žvejai prisakė mūsų laimikius paleist atgal į jūrą. O ešerį vietiniame restorane už nedidelį mokestį apdorojo ir paskutinei kelionei jau patiekė visame gražume.

Goa

Jau chillinam Goa. Pokharoje kaimynka iš gretimo kambario perkėlė 50 gigų muzono, tai pasikuitęs po regio, dubo ir beleko maišalynę radau ten seną ir patį pirmą 9Lazy9 albumą. Dabar klausau kaip tik. Zeba. Kažkodėl pakalnę ir žvėriukus prisiminiau. Sending all my love!.

Be viso to, sėdžiu portugal style fioletavos vilos balkone. Gurkšnoju old monko kokteiliuką ir dalinuosi juo su rudosiomis skruzdėlėmis. Pripyliau tokią mažutę balutę joms pakeliui į skruzdėlyną, tai susirinko milijonas. Prisigeria rudosios ir girtos kreivai namo žygiuoja. Labai juokinga. O saulė spigina kaip išprotėjusi. Aplink ošia palmės, šalia vaisius brandina papajų bei kaučiuko medžiai. Oro temperatūra +31. Pleže jau buvom. Šiandien paskutinė lapkričio mėnesio diena. Jaučiuosi puikiai.

Taip išeina, kad šiais metais mūsų su žmona kūnai daug įdomybių išgyvena, tai labai aukštai užkylam, tai žemai leidžiamės, tai šalta, tai, žiūrėk, jau karšta, bet kaip ten bebūtų, panašu, kad Goa klimatas mūsų sielos namams labiausiai tinka. Tiesa, dieną, kai siaubingai karšta, į Arabijos jūros paplūdimį neskubam, o kaip kokie žydukai sėdim palmių miškelio pavėsyje ir valgom keptą vištą. Ir tik apie penktą valandą vakaro iškišam subines ant smėlio pavartyti. Pasitrinam aplink ir vėl rapuojam.

Apsistojom labai mažam ir ramiam Benaulim kaimelio kurorte. Iš esmės esame čia jauniausi poilsiautojai, nes kontingentas vien nuo gyvenimo pavargę pensininkai anglai arba po įtemptų dealų besiilsintys patukę naujieji rusai. Mes šiaip irgi ilsimės… nuo ilsėjimosi.

Kaip tikras lietuvis, negaliu tylėti apie kainas, kurias sutikome Goa. Draugai ir kelionėje sutikti likimo broliai backpakeriai vis perspėdavo, kad Goa sezono metu įkainiai už viską šokteli į neregėtas aukštumas, bet kai čia atvažiavome nesupratome apie ką jie šneka, nes maisto ir gėrimų kainos, net paplūdimyje ant jūros kranto yra per pusę mažesnės nei mūsų apkeliautoje šiaurės Indijoje. Štai pavyzdžiui: alaus butelis 0,65l- 2lt , old monk romo 0,75l - 6lt (kai tuo tarpu Delyje toks pat kainuoja 12lt), restorane ant jūros kranto tandoori chicken full- 7,5lt (kai tuo tarpu Ladake tandoori chicken half kainavo 10lt), o apie pigiausius veg rice ar veg noodles nėra ką ir šnekėti. Didelį kambarį su priatachinta vonia ir karštu dušu, bei šaldytuvu, į kurį galima sudėti daug alaus bei bananų radome už 12lt… tai jūs man pasakykit argi Lietuvoje apsimoka gyventi?

Iš Pokharos į Kathmandu

Pokharoje nelabai pasisekė su oru. Beveik visas dvi savaites buvo apsiniaukę. Tik atvažiavus ir prieš išvažiuojant į Kathmandu porą dienų pašvietė saulė, todėl per tas šviesos akimirkas stengėmės su žmona atrasti nuostabųjį Nepalą… Deja, deja… kad ir kaip vertėmės per galvą nieko ypatingo, išskyrus keletą gražių Himalajų panoramų, aptikti nepavyko. Greičiau atvirkščiai, klajojimai po atokesnius rajonus nuo turistinės Pokharos lakesido zonos atvėrė miesto skurdumą, šiukšlynus ir šūdų kombinatus. Labai gaila, bet pirminio susižavėjimo Pokhara nebeliko. Situaciją gelbėjo tik mūsų svečių namų šeimininkai, kiekvieną vakarą prie laužo atskleisdami vis daugiau tikro Nepalietiško gyvenimo paslapčių. Tiesa, tie vakariniai pasisėdėjimai į galą įgavo tokius tempus, kad sunku darėsi atlaikyti- morkos sukosi be sustojimo, o naminė rakshe tuštėdavo akimirksniu. Linksmiausias kompanijoje, aišku, buvo katalikas šeimininkas, kuris jau gerai pripisęs lipdavo ant apversto kibiro ir pradėdavo kaip pastorius rėkauti visiškas nesąmones, apie slowly, slowly ir same, same but different.

Vieną šviesią dieną svečių namų šeimyna visiems viešbučio gyventojams surengė nepalietišką pikniką. Vakarą prieš jį kieme paskerdė aviną ir jo mėsą ilgai troškino bambuko kamienuose, todėl egzotiško maisto priruošė į valias. Mes pasirūpinome gėrimais, o kiti svečių namų gyventojai kitais gyvenimo prieskoniais. Ryte valtimis perplaukėme per ežerą ir užlipę į japonų nulipdytos world peace pagodos kalną smarkiai puotavome. Kažkas išsitraukė fotoaparatą su nufilmuotais vakarykščiais avino skerdynių momentais. Žiūrėdami juos vietiniai nepaliečiai alpo juokais net raitydamiesi, todėl ir mums su žmona pasidarė įdomu ką ten tokio jie mato. Šiaip pažiūrėjus vaizdus, kaip avinui nukertama galva, ir kaip te viskas traukosi konvulsijose ir kraujo klanuose ypač valgant tuo pačiu metu tą patį paskerstą aviną, nepasidarė labai juokinga, bet kai primeti viską iš kaimo pozicijų skerdynių procesas atrodo daugiau nei natūralus. Žodžiu, linksmai taip ir prasėdėjom visą dieną.

Dar, tiesa, vieną vakarą nuėjom su žmona pažiūrėti, kaip Pokaharoje vyksta undergroundo tūsai. Visai netoliese restorane „Shiva” vyko psy transo vakarėlis. Turėjo jis prasidėti 17.30val, nes tokiu metu jau visai tamsu būna, bet kaip ir kiekvieną dieną visoje Pokharoje dingo eletra, tai muziką įjungė tik po gerų poros valandų. Aparatas nors ir galingas pasirodė, bet labai jau tyliai grojo, gal mentų bijojo ar panašiai. Djus, kaip supratau iš Izraelio atvažiavęs, publika irgi daugumoje iš ten pat. Kadangi vakarėlis vėlavo, o visi barai ir klubai Pokharoje vėliausiai iki 23 valandos gali būt, tai žiūrovai koncentruotai ir smarkiai užsvaigo. Prie ežero cirkas su ugnimi atsidarė, bet artistai tokie apsvaigę ir mėgėjai buvo, kad vienas net pasidegė savo dredus ugnį besukiodamas. Aišku nuo to tik linksmiau visiems pasidarė, o ir pats firestarteris per daug momento nesureikšmino. Lygiai 23 valandą psy transo tūsas pasibaigė.

Po įvairių patirčių važinėjimo su įvairiais autobusais kelionei į Kathamnadu nutarėme nesismulkinti ir nusipirkom brangiausius bilietus į kuriuos buvo įskaičiuotas maitinimas, kavutė ir arbatėlė. Pats autobusas nebuvo labai jau naujas, bet šiaip palyginus lengvai 10 valandų kelionė praėjo. Stojome valgyt ir šiaip pertraukėlėms. Su žmona buvom vieninteliai backpakeriai autobuse, visi likę rimti ir pagyvenę dėdės bei tetos, kai kurie net ir su asmeniniais tarnais.

Dar nuo kalno, kai iki Kathmandu buvo likę kokie 10km pasimatė visas Nepalo sostinės „grožis”, tiksliau jis skendėjo tirštai pilkame smogo rūke. O kai įvažiavom į patį miestą ir užstrigom trafice, dulkių ir šudų mišinys jau giliai spaudė galvą. Lengviau pasidarė tik turistų gete- Thamelyje. Vienu momentu, kai pirmą kartą išėjom į gatvę rajonas net pirminė Londono SOHO- vitrinos žibėjo reklamomis, visi varinėjo pirmyn atgal ir buvo tokia tipo buisy atmosfera. Bet, aišku, tai buvo tik miražas.

Sekančią dieną pirmu numeriu movėme žiūrėti praktiškai Nepalinio kelionės tikslo-Bodhnaht stupos. Nieko nepasakysi, gražus ir galingas statinys. Tiesa, stupą įsivaizdavau kur kas didesnę.

Po to lėtai, bet užtikrintai nukeliavom pėsčiomis iki Kopan vienuolyno. Kelionė pro baisias, purvinas gatves nuvedė į gražiai sutvarkytą miškelį nusėstą užsieniečių ir veiduose laikančių beveik anatominį nušvitimo šypsnelį. Šiaip Kopan vienuolynas dar pačioje pradžioje, kai tik pradėjom su žmona brandit kelionės idėją, turėjo tapti pirminiu pažintiniu budistinės kultūros tašku. Ačiū Dievui, jis juo netapo.

Ir apskritai, kaip parodė kitų dienų pasivaikščiojimai, Kathmandu yr visai šūds su brukne. Dar jei Indijoje nelabai jautėsi (ar buvo gerai paslėptas), taip vadinkim, rasizmas turistų atžvilgiu, tai Nepale, ir ypač Kathmandu tai taip kickina į feisą, kad šlykštu darosi. Jei nori į kokį muziejų ar tipo į žymią vietą nueit, tai įėjimas vietiniams nemokamas, indams kokios 25rupijos, o jau užsienio turistams 250rupijų. Ar ten tipo jei perki, ką nors tai nepalietis pardavėjas geriausias draugas, o jei neperki užsišika kaip mažas vaikas. Gerai sakė mūsų svečių namų šeimininkas: „mes, nepaliečiai, į jus užsieniečius žiūrim kaip į pinigines, o ne kaip į žmones”. Jau kas teisybė, tai teisybė.

Apie Kathmandu miesto šiukšlynus ir šventas upes virtusias atvira kanalizacija reiks kada atskirą temą sukurt, nors vis dažniau pagalvoju, kad oro ir vandens užterštumo problema tūno tik užsieniečių galvose, o vietiniams į tai visai nusispjaut. Jei jiems gerai kaip yra, tai gal geriau nesiparinti?

Be to, Kathmandu naktimis labai atšąla, todėl šiek tiek pakoregavome savo kelionių planą, ir Sikimą, bei Darjelingą paliekame kitam kartui, o rytoj skrendame aplankyti saulėtų Goa‘os ir Kartnatkos paplūdimių Indijoje. Ten ir susimatysim.

Naujesnis puslapis »