Iš Kushinagar’o per Lumbini tiesiai į Nepalą- Pokhara’i į klyną

Esame jau Nepale- Pokharoje. Po truputį varginančių, bet įdomių kelionių vėl chillinam. Aplink kalnai, šalia ežeras, oro temperatūra +26. Gyvenam labai įdomiuose svečių namuose su ne ką mažiau įdomiais šeimininkais. Manau, kad dabartinio vaizdelio nupasakojimas net reikalauja atskiros temos, todėl prie jo sugrįšiu vėliau, o dabar trumpai norėčiau prisiminti vos ne piligriminę kelionę iki Pokharos.

Rishikeshą palikau pusiau su skaudančia širdimi, bo tik ką pradėtas jogos ir sveiko gyvenimo būdo pamokas teko nutraukti. Tiesa pasakius, būtent Rishikeshe pradėjau suprasti, taip vadinamą Ezopo Indijos sindromą, turiu omeny būseną kai žmonės pakeliavę po Indiją namus pasiekia ne visai pilno proto, meta lašinius, degtinę, blynus, ima garbint Šyvą ir jogą. Receptas tam paprastas- aplinka kur neįmanoma įsigyti alkoholio, kur nėra jokių patiekalų su mėsa, plius jogos mankšta palankstant suakmenėjusius sąnarius kartas nuo karto vis įkalant Joint Protectioną ir … TADAHHHH!!! Turim naują ajurvedos aliejais kvepiantį Ezopą. Savijautos skirtumas PRIEŠ ir PO pasiekiamas greitai, ryškiai ir akivaizdžiai, todėl savęs įsimylėjimas tokiais momentais gali ilgam pakirsti kojas socialiniame gyvenime. Greičiausiai jau ir pats tapau to pačio sindromo auka, nes vos atvykus į Pokharą ėmiau ieškoti kur čia pratęsus rytinės jogos pamokas. Tai va…

Kadangi toliau buvom suplanavę kuo greičiau judėti link Nepalo, pirkom bilietus naktiniu traukiniu iš Haridwaro į Goraphurą. Gavom tik pigiausias paprastas sleeper class vietas (lietuviškai tipo plackartas), nes dabar Indijoje prasidėjo piligrimų sezonas ir gauti traukinių bilietus ypač tarp šventų miestų labai sunku. Žinant , kad tai turėjo būti pirma patirtis važiuojant traukiniu Indijoje jaudulys ėmė kaip per 18-ąjį gimtadienį- ir džiaugėmės ir verkėme. Atvykę į Haridwaro traukinių stotį bandėme išsiaiškinti kas čia ir kaip, bet po siuntinėjimų iš vienos kasos į kitą maratonų likom nieko nepešę. Ilgainiui atmosfera įkaito iki absoliutaus ambientovumo- stovim mes su kuprinėm stoty, nieko nesuprantam, aplink milijonas žmonių, kas šeimom, kas po vieną voliojasi ant žemės, žmonai į parankę įsikibę du valkatos vaikai prašo pinigų, ant bėgių kriuksi riebios kiaulės, gauja beždžionių iš vaiko atėmė bananą tai būrys indų jas gainioja po stotį, pravadnička per garsiakalbius kažką vis rėkia, ir pastoviai į mus išsižioję spokso bent dešimt indų… įdomus nevilties jausmas. Eilinį kartą teko jungti protą lauk ir leisti likimui tekėti pasroviui. Patyrinėję traukinio bilietus patys susipratom kur eiti ir ką toliau daryti. Sulaukę traukinio atlaikėme šturmą ir susiradom savo vietas. Taip gavosi, kad mano ir žmonos vietos buvo skirtinguose vagono galuose, todėl likau su ja. Sutemus žmona užsiropštė į savo gultą, o aš likau jos saugoti. Bet pasirodo to daryti ilgai nereikėjo, nes šalimais įsitaisė trys policininkai su automatais, vienas iš jų su antrankiais prisikabinęs kartu vežėsi nusiminusį banditėlį. Toliau mano žmoną saugojo jie, o aš grįžau į savo teisėtą vietą. Kelionė tęsėsi neblogai. Miegojau kažkiek ir skaičiau knygą. Ryte beveik nevėluodamas ir įveikęs daugiau nei penkis šimtus kilometrų traukinys pristatė mus į Goraphurą.

Goraphuras miestas didelis, todėl nenuostabu, kad ir vėl susidūrėme su šūdų kalnais, karvėm, elgetomis ir visais kitais šventais indiškais atributais. Karšta žiauriai.Tolimesnis destanation pointas prieš aplankant Nepalą buvo Kushinagar‘as- kaimelis, kuriame Budha nušvito ir paliko šį pasaulį, nieko nelaukdami ten ir išvažiavome. Tiesa, traukinyje susipažinom su jau daugiau nei metus po Indiją keliaujančiais vokiečiais budistais, taip išėjo kad mūsų keliai sutapo, taigi į Kushinagarą keliavome keturiese. Važiuodami vos krutančiu autobusu nemažai gestikuliavome ir dalinomės įspūdžiais, todėl kelionė neprailgo. Prie bajerio budistai tokie pasirodė, linksmi labai.

Kushinagare apsistojome Tibetiečių šventyklos svečių namuose. Kambariai paprasti, švelniai tariant, bet tiek priėmę mus Tibeto vienuoliai, tiek apsistoję kambariuose bičiukai ir bičiukės buvo labai tusovi. Net tai, kad vietoje dušo teko naudoti šalto vandens puoduką, suėjo kaip saldainis.

Šiaip pats Kushinagaras yr mažas kaimas. Viena gatvė praktiškai su žaliu parku, kuriame stovi šventykla. Joje guli auksinis Buda. Vienas po kito ten klumpa piligrimai ir kiti keliautojai per pasaulį.

Kitą rytą vokietukai iškeliavo į Varansį, o mes į Nepalą. Ant Indijos ir Nepalo sienos vėl patyrėme afekto būseną. Tokio bardako senai nebuvom matę- mėsmalė visiška. Jei Gariūnų turgų sumaišyt su fūrų eilėmis prie Lenkijos sienos prieš penkiolika metų, privežti šūdų ir padaugint iš dešimt, va tada gautume kažką panašaus į Indijos-Nepalo sienos miestelį Sunauli. Dar ten visiška nesąmonė įvyko su šaibų keitimu į dolerius, nes Nepalo vizą gali pirkt tik už USA $$. Taip išdūrė sušokę spekuliantai mane kaip reikalas. Belekokiu kursu iškeitė pinigus.

Toliau mūsų kelias vedė į Lumbinį. Dar vieną kaimą, šį kartą tą, kuriame Buda gimė, bet vos perėjus sieną teko atlaikyt rikšų ir taksistų ataką, todėl nepastebėjom kaip praėjom mums reikalingą autobusų stotį. Išgelbėjo tik iš kažkur atvažiavęs sausakimšai prisigrūdęs sharing džipas. Į vidų netilpom… teko važiuoti ant stogo. Nors pervažiavus sieną iškart pasimatė, kad Nepale daug daugiau tvarkos- gatvėse nėra tiek šūdų, daug mažiau karvių, mažiau žmonių, bet Lumbinis dar buvo panašus į Indijos kaimą su krūva rikšų ir kitų apsukrių piliečių žūt būt norinčių išpešti iš tavęs nors truputį pinigų. Tad pirmieji Nepalo įspūdžiai nebuvo labai malonūs. Suklaidino ir (jau) senas 2006 metų guidebookas, kuriame visos išvardintos Nepalo kainos buvo bent 3 kartus mažesnės. Taip palengva išaiškėjo, kad politinės problemos ir priklausymas nuo Indijos per porą metų čia viską labai pabrangino. Gaila…

Lumbinyje aplink Budos gimimo vietą yra išdygęs viso pasaulio budistinis kompleksas sudarytas iš vienolynų, stupų, gompų, muziejų ir svečių namų piligrimams. Apeiti milžiniškame plote išsidėščiusius pastatus labai sunku, todėl mes su žmona nuomavomės dviračius. Bet ir tai užtrukom visą dieną. Pavažinėjus aplink iš karto matosi, kurių šalių budistai gyvena geriau, pavyzdžiui, Birmos budistai pastatė tik nedidlę šventyklą ir stupą, o štai jau Vokiečiai ar Japonai nepagailėję milijonų pastatė dangų raižančią pagodą, Kiniečiams irgi nefasonas nepasirodyt, todėl jų šventykla dar didesnė. Eurovizija kažkokia!

Praleidę Lumbinyje porą dienų išvykome į Pokharą… Čia jau visai kitas pasaulis- gatvėse yra net šaligatviai! O turistų nusėstame Lakeside rajone ir supermarketai, ir brangūs restoranai, ir net naktiniai klubai (veikiantys iki 22.30h:). Turistų didžioji dauguma tai senukai leidžiantys savo paskutines pensijas ir kvepiantys paraglaidininkai bei trekeriai. Backpakeckrių ir šiaip valkataujančių turistų nedaug. Gal per brangu, o gal kur kalnų miškuose pilnuose kanapių miega. O dabar norėčiau sugrįžti prie pradžioje posto minėtų svečių namų, kuriuose apsistojome. Taip išpuolė, kad patekome į tik rugsėjį pastatytus visai naujus jaukius namukus su dideliu dušo kambariu, su nauja lova ir šviežia, kvepiančia patalyne. Džiaugiamės dar ir dėl to, kad namų šeimininkai nėra sugadinti blogų viešbutinių patirčių, todėl nuoširdžiai stengiasi mums parodydami tikrą nepalietišką gyvenimą, gal net sakyčiau persistengia. Beje, kaip išaiškėjo vėliau namų šeimininkas yra katalikas, o svečių namai vadinasi „Šventas kryžius”.

Be to šeimininkas meldžiasi už mane ir už visus, visą laiką šypsosi ir sako, kad gyvenimas yra zjbs. Ir nors apsilankius jo šeimos čia pat esančioje apšnerkštoje trobelėje gali atrodyti atvirkščiai, aš kažkodėl juo tikiu- gyvenimas tokioje vietoje negali būti blogas. Kad dar labiau patvirtintų savo žodžius kiekvieną vakarą jis kviečiasi mus ir visą šeimą prie laužo ir duoda visiems valgyt ryžių. Jo žmona iš piniginės traukia milžinišką plytą. Vyresnis sūnus įpareigotas maždaug kas dvidešimt minučių sukti milžinišką morką. Laužas rusena. Visų akys blizga. Gurkšnojam nepalietišką samanės atitikmenį- Rakshę. Morkos eilė ateina motinai, bet tada pradeda rėkt mažasis sūnus. Su viena ranka ji išsitraukia papą ir užčiaupia sūnų užkimšdama jam juo gerklę, kitoje rankoje laikydama kasiaką godžiai traukia dūmą. Šeimininkas tėvas pasakoja apie tai, kad vieną dieną žmonės patys pradės skraidyti, argumentuodamas tuo, kad lėktuvai irgi anksčiau neskraidė, o dabar skraido. Niekas neprieštarauja. Visi laimingi…
Nepal- Never Ending Peace And Love.

Rishikesh, Dehradun ir prisiminimai iš treko į Triund‘ą

Iš McLeod Ganjo į Dehraduną važiavom paprastu autobusu, taip vadinamu, ordinary. Savaime gavosi taip, kad neieškojom deluxe varianto, be to žiauriai pigūs bilietai išėjo. Deja, iš vienos pusės lyg ir klaida dėl to gavosi, nes nė nenutuokėm nei kokiu autobusu važiuosim, nei kad jis stos visose stotelėse, nei kad bus prisigrūdęs visą laiką… Tiesą sakant, kai stotyje supratom, kad bus visiška žopa išsitraukėm šiaip ne taip sugrūstas kuprines iš po kėdžių, spjovėm nx į viską ir nusprendėm likti dar vienai nakčiai, kad nusipirkt naujus bilietus į patogesnį busą… bet tada atvarė autobuso konduktorius ir tvirtai tėviškai sugriebęs mus- du nusiminusius turistus iš Europos, nuvedė atgal į autiką,sudėjo mūsų backpakus į tik jam žinomas vip talpyklas ir tarė: ” no problem. You are going with us”. Taip ir išvažiavom. Dar kurį laiką pamyžčiojom, bet ilgainiui pripratom, todėl iš kitos pusės nebuvo jau taip blogai. Pasikrovęs buvau ipodą muzono, tai važiuoji ir stebi žmones, aplinką tipo… o viskas kaip geriausiam videoklipe vyksta. Dar čia draugas iš Izraelio prikrovė tokio old hipi rocko 30 gigų, tai te koks Jimi Hendrixas kai užvarto ausyse, tai vos ne lizerginas venomis pradeda tekėti. Tai taip ir vėžinausi 14 valandų.

Kai jau saulė pradėjo budint Indijos svietą, tai autobuso sustojimai mažuose miesteliuose pasidarė dar įdomesni, o videoklipai virto į fantastinius filmus ir komedijas. Pastebėjau, kad kuo mažesnis miestas, tuo autobusų stotis labiau panašesnė į šūdų-brudų kombinatą, o kuo jis šūdinesnis tuo yra įdomesnis. Na pavyzdžiui, jei šiukšlių kalnas mažas tai aplink jį paprastai tik keletas karvių stoviniuoja, bet jei šiukšlių daug ir jos tipo labiau papuvusios, tai šiukšlynas tampa nedideliu zoologijos sodu, kur vartosi riebios kiaulės, kartonines dėžes kramto karvės ir jaučiai, šunų gaujos gyvena žmonių gyvenimą, milžiniška beždžionių šeima tūsinasi, mangustai rūšiuoja atliekas ir vis prašokuoja aplink keletas voverių ar burundukų. Va toks, atviras, šventas ir tvirtas indų ryšys su gamta.

Į Dehraduną atvažiavome jau beveik įdienojus. Iš pradžių planavom tam mieste pasilikt vienai dienai, jau vien dėl to, kad jame yra McDonaladas, bet kai pamatėm koks ten bardakas, nusprendėm, kuo greičiau važiuoti į netoliese esantį Rishikeshą. Prie apsisprendimo prisidėjo ir nuovargis, ir palyginus didelis karštis(real feel +29).

Šventasis Rishikesho miestas iš pradžių irgi pasirodė iš blogosios pusės, nes autobusų stoties aplinka yra labai busy turgaus teritorijoje. Tik nuvažiavus į gyvenamuosius turistų rajonus tapo ramiau. O dar ir pailsėjus kitą dieną -jau ir įdomiau. Jei prieš tai mūsų aplankyti Indijos miestai buvo negrynai indiški, tai Rishikeshas yra jau grynų gryniausias Indijos grynuolis, o tai mums nelabai patinka, todėl čia neužsibūsim ir greitu metu judėsim link Nepalo. O tuo tarpu bandom, kažką išspaust įdomaus kas įmanoma. Štai aš pradėjau užsiiminėti joga. Pamaniau, kad jei jau esam pasaulio jogos sostinėje tai kaip Olandijoje neįpūsti, taip čia nepabandyti jogos būtų neteisinga. Ir kol kas esu visai patenkintas savo pasirinkimu, nes papuoliau pas labai fainą dieduką mokytoją, kuris jogos mokėsi pas patį transcendentikos guru Maharishi Mahesh‘ą- labiausiai išpopuliarinusį Rishikeshą per Bitlų vizitą, bei žinomą iš draugysčių su kitais old selebričiais. Iš esmės, jei net mokytojo istorija ir nėra tikra, nesvarbu- dabar tiesiog mėgaujuosi rytiniais pasitampymais, ir tiek. Dar galvoju reiks gal kokį masažiuką pasidaryt ajurvedinį, o tai jie čia kaip ir pats jogos mokslas yra prienami kaip niekada mažomis kainomis- masažas apie 20lt, o jogos pamoka apie 5lt. Skaitau, kaip produktui iš pirmų rankų, tai neblogai visai.

Ai, tai kadangi perėjau į kitą realybės dimensiją pradėjo traukt ir nepažintos nežemiškos paslaptys. Tokios kaip magija, astrologija ar parapsichologija. Kaip žinia Rishikeshas tokiems dalykams irgi neišsemiama jūra. Per slaptas rekomendacijas gavau vieno originalaus šamano nuspėjančio ateitį koordinates. Apsilankymas buvo tikrai įspūdingas, jau vien dėl to, kad ateičiai nuspėti buvo naudojama elektroninė laiko mašina.

Prisipažinsiu, iš to ką išgirdau sunkiai supratau kokia bus mano ateitis, bet laiko mašinos auksinių rankų meistrui siūlyčiau rimtai užsiimti eksperimentinės muzikos kūrimu- tokio kokybiško noizo jau senai nebuvau girdėjęs.

Naudodamasis proga dar norėčiau pranešti, kad bebūnat McLeod Ganje visgi įvykdėm su žmona užsibrėžtą tikslą ir buvom išėję į dviejų dienų žygį į kalną Triundą. Nuo jo viršūnės atsiveria fantastiško grožio kitos Himalajų viršūnės, kiti keliai į kalnus, į niekur ir į save patį.

Ypač tai jautėsi antros dienos rytą, kada betekant saulei, gilioje meditacijoje iš Ladako kalnų ilgesio ir meilės kalnams Paul Nevermindą aplankė visiška Nirvana. Žmona tai užfiksavo fotoaparatu.

Toliau…Dharamsala, Bhagsu, McLeod Ganj

Tęsiu jau pradėtą temą. Žodžiu, čia mums labai patinka. Tokį jau vaibą pagavom, tipo vieną dieną kelionėms ir žygiams po aplinkinius kaimus ir kalnus skiriam, sekančią chillinam.

Anądien buvom nuvažiavę į Norbulingka Institute. Čia toks ala Tibetietiškų menų universitetas ar mokykla, kur Tibetiečiai mokosi tradicinių meno šakų: thangkų piešimo, medžio drožimo, metalo skulptūros, liaudiškų rūbų modeliavimo. Tvarkingame ir iki negalėjimo iščiustytame dideliame instituto komplekse išsidėstę svečių namai, restoranas, gompa su milžinišku paauksuotu Šinkjamuniu, meditacijų pastatas, parduotuvė ir workshopų salės. Aišku Norbulingkos Institutas tokia daugiau pakazucha turistams, maždaug kaip mes, tibetiečiai, saugojam savo tradicijas, esam tvarkingi ir t.t. , bet užtenka pasivaikščioti McLeod Ganjo gatvėmis, kad suprastum, jog likusiai daugumai pabėgėlių tokie mokslai nerūpi, nes jiems reikia kalt šaibas iš bet ko, kad tik galėtų pragyvent šiandieną. Todėl, be jokių skrupulų tenka paminti savo tibetieitiškus įsitikinimus ir principus ir užsidirbti iš kinieteškų padielkų, fuflovų ir blogos kokybės papuopšalų ir kitų šūdų. Bet šiaip kaip žmonės iš pažiūros Tibetiečiai neblogi bičai. Nelenda į šikną kaip indai, nesidera ir dažnai atrodo pasikėlę bei nepatenkinti- visai kaip lietuviai. Gal todėl čia mes jaučiamės visai patogiai.

Tiesa, visgi, yra viena blogybė, kuri nuo pat atvykimo į Indiją neduoda ramybės. Tai maistas. Niekaip nerandam tokio patiekalo, kuris mums patiktų, todėl kuo toliau tuo stipriau svajojame apie baltą mišrainę, paprastą keptą vištą, liežiuvį su majonezu, dešrą, sasyskas… ir tikrą alų. Indiški patiekalai, kaip žinia, pasižymi prieskonių gausa, o mano skrandžiui tai kiekvieną kartą būna iššūkis. Be to, restorane praktiškai neįmanoma išsirinkti valgių, jau vien dėl to, kad nežinai apie ką eina kalba, o padavėjo žinios apie patiekalą dažnai neatitinka realybės. Turėjau jau susiradęs savo favoritą- BRYANI, tokį bliūdo formos gausiai prieskoniuotą ryžių kalną su pasirinktinai norimais kiaušinių, vištienos ar daržovių įdarais, bet čia kiekvieno restorano virėjas, pats sau išradėjas, todėl vienur skanus BRYANIs, kitur tampa visiškai nevalgomu, ko pasekoje jau ir skanaus nelabai norisi. Šiek tiek geresnė situacija su tibetietiška virtuve. Didžiausia pagarba jų MOMO‘mams, tiesiog, keptiems ar garuose virtiems koldūnams su įvairu įdaru. O, kad dar grietinės būtų… ėėėėchhhhh…. Na, bet ir vėl, kartais kai paragauji kokio įdaro šedevrinio lavoniena nešančio, tai ilgam nesinori. Tai taip ir gyvenam: kiekvieną kartą atvarai į kokį restoraną ir nežinia apgaubia. Aišku, paprastai meniu būna itališkos, kinietiškos, izraelietiškos virtuvės pavyzdžių, bet ten apskritai virėjų interpretacijų topas, kas kaip įsivaizduoja taip ir daro- pica tampa pyragu, pyragas blynais ir pan. Dabar jau pradėjome namie valgyt kuo daugiau, galvojom susitaupys, bet kur tau, jei nori ko nors europietiško, ten tipo konservų kokių, sūrio, nutellos, tai prašau ir mokėk europietiškomis kainomis. Gerai, kad nors skrandžiai gerai juos priima. Matyt, prisimena E 621 ir E221 chimkės skonį.

O labiausiai tai žmonai mano su maistu sekasi… Ladake kaip buvom, tai galėjo valgyt tik Tandoori Chiken (molinėj krosnyje kepta višta. Labai panaši į lietuvišką marinuotą vištienos šašlyką), nes jis vienintelis būdavo, be kažkokio kašmirietiško pipiro, kuris smirda mazgote. Manalyje jau buvo geriau, bet ten ji apsinuodijo nuo blogai plautų daržovių. Trys dienos išsitrynė iš mūsų gyvenimo. Ir štai, visai prieš porą dienų „Lonely planet” išgirtame restorane „Nicks Italian Kitchen”, McLeod Ganje, grybų-daržovių troškinyje žmona rado, nei mažą, nei didelį, bet virtą tarakoną. Eilinį kartą beliko pasijuokti ir skelt bajerį padavėjui apie vegetarų restorane, nevegetariškai paruoštą patiekalą. Buvo panašu, kad jis joke‘o nesuprato. Tik Cash Manageris, labai bandė taisyti padėtį siūlydamas nemokamai suvalgyt dar ką nors, ar net tą patį troškinį jau be tarakono… tiesa, gale pokalbio nuoširdžiai prisipažino:” sometimes it happens. You know, its India…”

Kaip jau minėjau, ant žygių po apylinkes vėžinamės. Išėjom vakar pasivaikščioti. Pasidarėm buterbrodų su virtu kiaušiniu ir lunchą nusprendėm suvalgyt kur nors gražiuose kalnų soduose. Lipom aukštai pro erškėčių vainikus. Jokių žmonių- tik beždžionės aplink ir driežai. Po to kažkaip netikėtai išėjom į gražų ir akmenimis grįstą platų kalnų taką. Keliavom juo, keliavom ir užkeliavom į tų apylinkių įžymiausią kalną- Triund‘ą. Nuo ten atsiveria beprotiškai graži Himalajų panorama. Gaila, paskendę kalnų snieguotos viršūnės buvo rudeniniuose debesyse, tai, kad grožį visą apturėt, mėginsim vėl imt Triund‘ą po kelių dienų. Bet dabar jau su nakvyne ir neskubėdami.

Dvasiniai ir išgyvenimai Dharamsala’oje ir McLeod Ganj’e

Autobusas į McLeod Ganj‘ą mus atvežė prieš penktą ryto.  Mieste tuo metu lakstė tik žiurkės ir šunų gaujos.  Atrodo ir tiems  ir tiems pasimetusių užsieniečų krūva ne itin patiko, bet kažkaip reikėjo susirasti kur miegot. Kelionė iš Manalio truko 10 valandų, o kaip žinia indiškuose DeLuxe autobusuose pamiegoti nelabai išeina. Afekto būsenoje nutarėme eiti į už poros kilometrų esantį Bhagsu kaimelį, nes prieš tai dieną perskambinome visus „Lonely Planet”  esančius McLeod Ganj‘o svečių namus ir vietų juose neradome. Natūralu- į savo rezidenciją sugrįžo Dalai Lama ir pradėjo viešų mokymų ciklą, todėl  tokiais momentais iš viso pasaulio plūsteli milžiniški kiekiai dvasinių turistų, kurie ir užkemša visas pigiausias ir brangiausias viešbučių skyles. 

Ėjom, ėjom su žmona per miškus ir klonius ir taip nuėjom iki belenkokio viešbučio, kur ant grindų miegantis indas po ilgo beldimo pagaliau įsileido. Pačiu laiku, o tai viso kaimo šunys jau grėsmingai sekė mums iš paskos ir, jei ne viešbutis, jau būtų mūsų po gabaliuką paragavę.

Iš ryto, tai yra, po 3,5 valandų sužinojome, kad tokia kelių valandų viešnagė prišiktame viešbutyje skaičiuojasi kaip viena para, todėl tarę „Fuck You” palipėjome į kalną ir susiradom nuostabų, pigų, paprastą ir saulėtą kambarį ramioje kalnuotoje Bhgasu vietoje. Čia gyvenam iki dabar. Balkone kabo hamakas, visą dieną šviečia saulė, vienoje rankoje „Old Monko” kokteilis, kitoje knyga „Įvadas į Budizmą”. Chilinimo ir pre nušvitimo sintezė tiesiog kybo ore. 

Tikrai labai džiaugiamės, kad neradome vietų McLeod Ganje, nes ten dieną vyksta visiškas chaosas- pilna žmonių, noizas nuo autorikšų ir mašinų, šūdai, kaip ir daugelyje Indijos miestų, teka gatvėmis, o bakšišo prašantys elgetos nusėdę visus įmanomus tratuarus.  Beje, turiu paminėti, kad McLeod Ganj ir yra visas mentalinis budizmo, jogos, meditacijų, Tibeto pabėgelių, Dalai Lamos rezidencijos, tibetiečių restoranų ir jų meno dirbinių parduotuvių centras, o Dharamsalos miestelis yra už  10 kilometrų, ir ten, išskyrus didelį turgų, išvis nieko nėra nei žiurėti , nei veikti.  

Pagrindinis turistų atvykstančių į Dharamsalą, Bhagsu ar McLeod Ganją tikslas yra nors akies krašteliu pamatyti jo šventenybę 14-ąjį Dalai Lamą. Kažkam gal nelabai ką ir reiškia, kai pusiau apsirengęs vienuolis, matytas gal per tv, o gal visai nematytas, atvažiuoja į Lietuvą, susitinka su Brazausku ir Prunskiene, žaidžia šachmatais su Česlovu Juršėnu, kažką ten pakalb  apie Tibetą ir išvažiuoja… bet, kai keliauji Indijoje, o ypač budistiniame Ladake, ir matai kaip kiekvienuose namuose, kiekvienoje parduotuvėje, kiekviename restoranėlyje pačioje garbingiausioje vietoje stovi altorėlis su Dalai Lamos nuotrauka, kai matai kaip žmonės ir vienuoliai gompose krenta ant kelių priešais jo portretą, kai tiesiog jauti kiek žmonių vilčių ir tikėjimo sudėta į šią nepaprastą asmenybę, nesunkiai  ir iki pat jausmų glūdumos supranti Dalai Lamos šventumą ir svarbą.  Taip, kad nepabandyti išvysti vieno garsiausių pasaulio žmonių, ypač kai šitaip palankiai susiklostė galimybės, būtų didelis praradimas. Gaila, bet registracija į sėdimas vietas šventykloje jau buvo pasibaigusi, todėl  iš security ofiso gavom patarimą, tiesiog, eiti ir bandyti laimę kur nors rezidencijos prieigose. 

Pasirinkome rytinius mokymus, nes tada būna ne taip karšta. Tibetiečių apsaugininkai kratė visus lygiai taip pat kaip ir einant į lėktuvą.  Jokių fotikų, kamerų, mobiliakų, cigarečių, zažygų ir t.t.  Beje apsaugininkai buvo labai mandgūs ir daug šypsojosi. Įėję su žmona nutupėme bele kur ir laukėme. Mokymai turėjo prasidėti 9 ryto, bet vėlavo. Nepatekusių į šventyklą žmonių galybė. Tiek užsieniečių, tiek vietinių, tiek vienuolių. Taip nusiteikėm, kad geriausiu atveju pamatysim Dalai Lamą per iškabintą plazminį teliką.  Laukimo atmosfera, tiesa pasakius, jau pati savaime buvo labai mistinė- vieni pusbalsiu meldėsi, kiti tiesiog tylėjo, bet viduje buvo labai ramu ir gera. Girdėjosi kaip juda šėšėliai. Žiūrėjau į susirinkusius žmones ir galvojau:  kiek skirtingų gyvenimų, kiek skiringų istorijų, kiek pasaulių, kaip toli jie ir aš nuo savo namų, savo Tėvynės… bet kokia galinga ta gero žmogaus gera jėga ir energija, kad mus visus taip suvienija…. Staiga, pasigirdo šurmulys ir iš netoliese esančių vartų pasirodė pats Dalai Lama. Išaiškėjo, kad mes net nežinodami atsisėdom ant kelio, kuriuo jo šventenybė iš savo rezidencijos eina į šventyklą, galima, sakyt mums ir vėl pasisekė. Taip jau gavosi, kad nuo gimimo esu katalikas, nepraktikuoju budizmo, meditacijų ar jogos, neskaitau šventų raštų ar budos mokymų. Taip jau yra. Gal kada bus kitaip. Nežinau… bet akimirkos, kai Dalai Lama šypsodamasis žengė pro mus, o po to vis paspaudamas rankas ant žemės suklupusiems žmonėms nuėjo į šventyklą, buvo kone labiausiai jaudinačios mano gyvenime. 

Palaimingoje būsenoje klausydami mokymų dar sėdėjom kokią valandą, kol pagaliau supratom, kad viskas vyksta tibetiečių kalba, o mes nesuprantam nei žodžio. Aišku pasidarė ir kodėl visi užsieniečiai rankose laiko mini radijas- kad galėtų klausyti vertimo į anglų kalbą. Tiesa, čia ne bėda, visus Dalai Lamos mokymus, kalbas ir pranešimus galima parsisiųsti iš jo puslapio www.dalailama.com.

Gražios ir netoliese esančios apylinkės. Štai nuvežė mus  autorikša prie nuostabaus grožio švento ežero Dal. Dairomės žiūrim, kur čia jis yra. Į vieną pusę, į kitą einam. Susitabdėm žmogų klausiam ar dar toli eit, o pasirodo mes jį senai praėjom, nes iš tikrųjų ežero kaip ir nėra. Išdžiūvo.Tik karvė ganosi po ežerą.

Daugiau įspūdžių labai greit.

Where r u from? (Manali, India)

Pagrindinis klausimas, kurį girdime keliaujant visą laiką skamba vienodai- “Where r u from?”. Vietiniai žmonės retai kada žino kur yra Lietuva, todėl dažnai pokalbis taip ir pasibaigia. O Manalyje mes visiems rusai. Iš pradžių lyg ir stengėmės aiškint kaip kas, kad Lietuva ne Rusija, kad mes Europos sąjungoj ir panašiai, bet ilgainiui nusprendėm per daug nesivargint ir nešvaistyt energijos. Iš esmės tai jokio skirtumo nėra, jei nori galim vieniem būt rusai, kitiem jei nori lenkai- px yra… vistiek daugiau mažiau pirmą ir paskutinį kartą juos matom gyvenime. Geriausiai mūsų Tėvynę žino iš JAV atvykę piliečiai. O jei dar sportu bent kiek domisi, tai Sabonio pavardė eina kaip didžiausias koziris.

Be viso to, keliaujant sutinki kitų keliaujančių žmonių. Tokių pačių praktiškai kaip mes. Mes nesame labai komunikabilūs, tai per daug į draugystes nesiveržiam, bet taip jau išeina, kad vistiek kiekvienoje vietoje atsiranda žmonių su kuriais maloniau leisti laiką nei su kitais. Taip gavosi, kad dar Ladake susidraugavom su vienu biču- pusiau prancūzu, pusiau žydu, tai visą mėnesį keliavom kartu. Šiaip nieko vaikinas, bet kartais taip išlįsdavo išganytos tautos genai, kad neįmanoma būdavo būt. Tai jam tas negerai, tai anas, tai sakė, kad skraidys su parašiutu, tai jau, kad medituos, tai žiūrėk apgavo jį namų šeimininkas, o štai žiūrėk jau rėkia ant vargšo indo, kad pinigus grąžintų… ai, bet vakare terasoj susėdi, buteliuką romo padarai ir vėl, žiūrėk, geriausi draugai. Galop išskrido į Goa mūsų draugas, nes ten pliažas geras ir sezonas kaip tik prasideda. Ta proga restorane pasidarėm neblogas išleistuves. Valgėm tibetietišką patiekalą juokingu pavadiniumu- GAYKOK. Ryte net reikėjo užsakinėt, nes jį labai ilgai verda, troškina ir dar bala žino ką daro. Po to pateikia degantį ir šaudantį liepsnomis.

Į šventę dar pasikvietėm Manalyje surastą draugą JYAi Ramą. Jis dirba pardavėju siuvykloj, surūko 10 kasiakų per dieną ir išgeria 10 stipraus Kingfisher alaus. Apsiuvo jis mus visus nuo galvos iki kojų- žmonai kostiumą ir kelnes, man kelnes ir striukę madingą- visumoj gal už 30 litų išėjo. O jis tik šypsosi ir apie džigi-džigi visą laiką pasakoja. Tai, žodžiu, valgėm valgėm tą GAYKOK‘ą ir niekaip negalėjom suvalgyt. Ten toks gilus bliūdas, jei taip galima pavadint, ir pilnas visokių karštų skanėstų. Taip iki dugno ir neatkasėm, prisipildėm skrandžius per greit, o dar daugiau nei pusė liko. Nei su savim pasiimsi, nei kam atiduosi. Palikt teko.

Kitas smagus,bet jau pradedantis varginti vietinių “draugų” ypatumas yra prašymas nusifotografuoti kartu. Visai patiko iš pradžių porą kartų nusipyškint, bet, pavyzdžiui, jei nuvarai į centrinį Manalį tai praeiti neleidžia- kimba į parankę, spaudžia ranką… vienas vakar vakare, kol žmona parduotuvėje buvo tai priėjo ir ėmė mano plaukus glostyt gatvėj. Aš suprantu, kad jam gal gražu ir, kad čia visai normalu tokie tipo vyrų santykiai, nes už rankų susikibę vaikščioja dauguma male’ų, bet kažkaip keista labai buvo. Tai žvengt pradėjau ir pas žmoną nubėgau… bet išvengt draugystės nepavyko- kantriai laukė su fotoaparatu rankose bachuriukas iš Punjabio. Ir vėl fotografavomės.

Dar viena, dabar jau atrodo linksma istorija įvyko svečių namuose, kuriuose gyvename. Šiaip tvarkingas labai viešbutis ir švarus. Beje, jo savininkas vienas prie vieno panašus į Algį Greitai. Ir matosi, kad gyveno bičas Europoje, nes patvarkęs ir savo lounginį restoraną ir patogumai europietiški kambariuose. Žodžiu, kurį laiką ramu buvo svečių namuose… bet vieną vakarą užsipildė galybe indų iš New Delhio. Aš jau taip ir įtariau, kad greičiausiai bus massive party… Sėdim mes terasoj, kaip kiekvieną vakarą, vakaru grožimės, o chebra pirmyn atgal zuja, nosis iškėlę, nei labas, nei dėmesio kreipia. Po kiek laiko elgesys jų pasikeitė ir pradėjo kaip įprasta domėtis iš kur mes, ką veikiam ir pan. Nu jie ten kalba kažką, bet matosi, kad akys jau į skirtingas puses varinėja.

Galiausiai atvarė dar ten tokie pagyvenę pilvoti biznesmenai auksu apsikarstę ir sako tipo: “come on, join our MDMA party upstairs”. Būtų taip pasiūlę kas prieš 3-4 metus, tai nedvejodamas sutikčiau, bet mes chillinimo atmosferoje dabartiniu metu gyvenam ir be to, kompanija labai lietuviškus ala banditus priminė, kur tokie gyvena ir dirba staliais Anglijoje, o po to grįžę į Tėvynę Palangoje mafijozus vaidina. Tie indai irgi pasirodo štatuose dirba, o čia tik atsipalaiduot atvažiavo, todėl leidžia sau daugiau nei gali. Kaip ten bebūtų prasidėjo tūsas… goa trance’as iš kažkokios šaramankės kala, užsivarę jie ten žviegia, tarnas pirmyn atgal tik naujus butelius nešioja… Kas tokiu atveju belieka? Ausų kištukai.

Kurį laiką miegojom, bet 3 ryto prikėlė dar didesnis triukšmas. Jau ten bilekas vyksta. Galvoju, gal reikia nueit pašnekėt, bet pabijojau ir pasirinkau partizaninį lietuvišką variantą- susiradau elektros saugiklius pas juos terasoj ir nx išjungiau. Ir nurimo. Po to ir jie, ir mes visą dieną miegojom, o vakare prasidėjo nauja serija.
Vėl jų tarnas ant padėklo butelius tik neša, tie jau kažkiek ramiau, bet vistiek visu garsu trance‘ą leidžia. Vidurnakty neiškenčiau ir nuėjau pas juos į viršų. Pasibeldžiau į duris, tarnas duris atidarė. Greičiausiai jis vienintelis blaivas ir buvo kompanijoje. O kambaryje krūva diedų pilvotų, kas ant žemės, kas prie stalo galvas panarinę, lyg ir be plionkės, bet koja goa trance ritmą kaip už Tėvynę kala. Aš tipo sakau:”gal tyliau galite, nes mes norim miegot”, tai tas pats glavniausias kur su kostiumu ir auksuotas visas, galvą nuo stalo pakėlė, seiles varvančias nusivalė ir „OK” išlemeno. Bet negali pykt, tikrai tyliau nuo tada švęst pradėjo ir su kištukais ausų jau galima pakęst buvo.
Trečią vakarą jau tyliai chebra leido, o ketvirto nebuvo, nes į Delį išskrido atgal. Beje, tam tikra prasme mums tūsai į naudą truputį išėjo- savininkas Algis Greitai už tas reivo dienas iš mūsų neėmė pinigų už kambarį. Šaunuolis.

Ir šiaip Manalis man pasirodė labai panašus į vieną didelį festivalį „Ragana” ar „Tundros” psy trance‘o kampą, kur šviečia ryškios dekoracijos, groja psy ir goa, visi pučia ir vaikšto apsirengę OM ir SHIVA simbolika. Aišku- fainai, bet nemanau, kad labai čia norėčiau sugrįžti. Šiandien išvažiuojam į Dharamsalą. Stebėsim ten kas bus.

Kišenių tuštėjimo metas Manalyje

Nelabai man ko tais Manalyje patinka. Aišku, gražu, yra kas veikti, kainos mažesnės, ir temperatūra dieną apie +22- +25 laikosi, bet mes labai ilgimės Leho ir viso Ladako. Greičiausiai nuo geriausios vietos Indijoje pradėjome kelionę, todėl per aukštai kartelė užsikėlė. Tai skandinam dabar liūdesį kaip išmanom, kad nors kiek užsimiršt.

Štai vakar buvome žygyje. Raiti ant arklių jojome į kalnus. Geras labai. Nemaniau, kad taip smagu gali būti. Arkliukas toks truputį pavargęs buvo, bet užtikrintai ir minkštai per akmenis žygiavo. O aplink paukšteliai suokia, driežai milžiniški laksto, kalnai miškais apaugę gražiausi vėją pučia, krištolo krioklys žmonai plaukus šukuoja… ką tu… ROJUS! Šiaip būtume žinoję, kad ten ir be arklių keliaut galima, tai pėstute būtume pavairavę. Kam tuos vargšus gyvulėlius kankinti be reikalo.

Dar ZORBINGAS pramušė labai. Čia toks dalykas kai įlendi į didžiulį pripučiamą burbulą ir ritiesi nuo kalno ant viso greičio. Ypač gerai dviese ristis, tada greitis daug didesnis ir malonumo daugiau. Iš pradžių bijojau, kad nuo tokios nesąmonės apsivemsiu iškart, bet nieko panašaus neįvyko, tik dar ir dar norėjosi nuo kalno žemyn varyt. Ten toje pat vietoje dar chebrytė su parašiutais sklando. Daug te jų yr labai tai juokingai labai būna kai vienas ant kito nusileidžia, susipainioja tose virvėse, bet žvengia visi. Nepyksta niekas. Susipažinom su tokiu instruktoriumi parašiutų. Fainas bičas. Daug visko pripasakojo naudingo ir nenaudingo. Kalbus jis be galo. Galvojau neužsičiaups. Pasirodo, kad jis vasarą paragliding‘o instruktoriumi dirba, o žiemą slidinėjimo instruktoriumi. Be to, yra Indijos slidinėjimo olimpietis, todėl kaip ir garsus sportininkas. Kvietė žiemą atvaryt, bet man kažkaip nelabai žiema ir žiemiški sportai patinka. Gal, sakau, kas iš draugų susidomės pasiūlymu, bo čia žiauriai pigu palyginus.

Na, o didžiausia kokia gali būti pramoga Manalyje, kaip žinia, yra CHARAS. Pučia čia visi kas netingi. Gatvės kanapėlėmis visos apaugę. Greičiausiai jos nelabai naudojimui tinkamos, nes kalnuose daug stipresnis šūdas auga, bet kur bepasisuksi visur malonus kvapelis vistiek nosį kutena. Tiesa, aš iš tokio targeto amžiaus jau išaugau, tai lengvai pagundoms atsispiriu. Tik dėl sportinio intereso kainomis pasidomėjau, tai sakė už 10g- 500 rupijų, už prastesnę iš žemesnių vietų 200-300 rupijų. Priminsiu, kad 100 rupijų = 5 litai. Tai aritmetika paprasta gaunasi.

Čia dar norėčiau sugrįžti prie Ladako temos, nes, matyt, ten su žmona savo širdis palikome. Paskutinė diena prieš išvažiuojant iš Leh‘o visai netyčiom papuolėme į tikras Ladakietiškas vestuves. Nuo ryto, kažkur visai netoli mūsų namų prasidėjo gyvas liaudiškų būgnų ir dūdų orkestro koncertas. Vis garsiau ir garsiau grojo, vis greičiau ir greičiau būgnai rimtą kalė. Taip įdomu pasidarė, kad nuėjom pasižiūrėt… o ten pasipuošęs ladakietiškais drabužiais visas kaimas susirinkęs. Palapinės maistu ir gėrimais nukrautos. Stebėjom, stebėjom nuostabų veiksmą, kol ėmė ir pakvietė mus prisijungt prie svečių rato. Pasodino prie stalo. Iš karto puodelius sviesto arbata pripildė.

Vos gurkšnį išgeri iš karto naujai pripildo. O ta arbata sūri- sunkiai geriasi. Tiesa, galvojau, kad šlykštesnė bus. Be to, ji kažkaip keistai veikia. Spaudimą kelia, man rodos, nes galvą spaudžia, šiluma į galvą tik varo. Po kiek laiko ir naminio alaus litrą atnešė. Skonis jo, toks kaip giros naminės. Rūgštu. Burbuliuoja mielės. Bet nedaug abarotų. Visai į galvą neduoda. Tik skrandyje sunkiai vartėsi. O orkestras vis garsyn muziką groja ir viso kaimo moterys ir vyrai palapinėje šoka, bet taip lėtai tipo iš pradžių juda. Vos vos po žingsnelį daro ir šalikėliais lengvai mojuoja. Muzikinės kompozicijos ilgos, tai taip bešokdami vos ne į kokį tai transą visi pasineria. O jau gera, o jau malonu!!! Ašaros akis spaudžia, verkti tik norisi. Nerealu. Būtume ten visam laikui pasilikę…

Autobusu iš Leh‘o į Manalį

Pirma skaičiai. 485 kilometrus autobusu važiavome lygiai 28 valandas.

Įdomybės prasidėjo dar tada kai draugas ladakietis pradėjo tvarkyti mūsų reikalus dėl išvažiavimo iš Leh‘o. Mes labiau norėjome share‘int džipą, nes taip daug saugiau ir greičiau, bet vėliau įtikinti, kad viskas bus dar geriau ir pigiau nusileidom iki minibuso. Galop paskutinę dieną sužinojom, kad minibusas nėra jau taip saugu, nes vietiniai vairuotojai dažnai vairuoja girti, todėl mūsų nauja kelionės priemonė tapo midium busas- didesnis, stabilesnis ir vairuojams vairuotojų iš Delio, kurie negeria.

Po šventinės atsisveikinimo vakarienės, su laimės šalikais ant kaklo ir ašaromis akyse buvom nuvežti į autobusų stotį. Ten mūsų laukė dar viena naujiena- teks važiuoti su paprastu ir dideliu vietiniu autobusu. Dar neužgęsus ladakietiško svetingumo euforijai per daug nieko neišsigandom, nors ir pats autobusas, ir juo važiuojantys nauji prieteliukai pasitikėjimo nekėlė. Po teisybei autobuse buvom trys užsieniečiai- aš, mano žmona ir mūsų draugas prancūzas-izraelietis. Visi kiti vietiniai ir į juos panašūs-galybė pakų, kurie užsivynioję rankšluosčiais galvas, lyg jiems visą laiką skaudėtų dantį, keisto suvedimo nepaliečiai , susikabinę rankomis girti Indijos armijos atstovai, stambus visą kelią besimeldžiantis vienuolis ir t.t. Iš esmės šyzova ir įdomi kompanija.. tik va šiuose kraštuose privatumo ribos yra išnykusios, o autobuse elgesio kultūros išvis nerasta, todėl pvz atsikrenkšti žaliu skrepliu ir spjauti jį bet kur, riaugėti ant viso garso, ar leisti neįtikėtino skanumo šaibas yra visiškai normalu. Be viso to vietiniai žmonės kažkodėl yra jautrūs kelionėms (o gal dar kažkam kitam), todėl dažnai vemia, kas jau ir taip nuostabią kelionę nudažo dar įvairesnėmis spalvomis.


Kaip ten bebūtų, kito pasirinkimo neturėjome- teko paskubomis adaptuotis prie esamų sąlygų ir vietinių normų. Pamenu buvau skaitęs J. Ivanauskaitės knygoje apie to pačio maršruto kelionės įspūdžius, todėl tikėjausi blogiausio, nes kalnuose dabar jau ne sezonas, todėl ar lyti, ar snigti gali pradėti bet kada, o tada kaip žinia kelionė jau gali virsti paskutine.

Kalnų kelionė susideda iš to, kad iš pradžių ilgai kažkur kyli, o po to ilgai kažkur leidiesi. Ir taip labai ilgai- be galo, be krašto, o keliukas siauras, jei tą duobių ir kalnų upelių išartą šūdą taip galima pavadinti. Nežinau ir iki kiek nukrentą oro temperatūra naktį, bet net apsirengus visus šiltus ir nešiltus drabužius vistiek būna žiauriai šalta, o autobusas kiauras, langai neužsidaro. Dar koks asilėlis rūkyt užsimano tai atsidaro langą ir pučia dūmą, jam dzin, kad kiti dantim kalena iš šalčio. Aišku, nekaršta jau vien dėl to, kad visą laiką važiuoji 4000-5000 metrų aukštyje. Be to dar prisideda ir kalnų liga. Nėra kuo kvėpuoti, spaudžia galvą. Tiesa, šį kartą dėl to per daug nesiparinau, nes jau buvau pasimokęs, todėl ir prieš kelionę ir jos metu kaliau DIAMOX‘ą. Žmona iš pradžių laikėsi stipriai, bet kai kraujas pradėjo bėgt iš nosies tai irgi teko diamoxo paragaut.

Ir apskritai tokiose kelionėse reikia didelės kantrybės, kad iškęsti sunkumus. Mums su žmona (tfu tfu tfu) tai kol kas neblogai sekasi daryti. Gal dėl to kad per daug nieko nereikalaujam ir dainuojam dainą „Let it be”. Štai, pavyzdžiui, ėmė ir sugedo autobusas vidury kalnų penktą ryto. Tiksliau sprogo aušinimo sistema kažkur. Iš pradžių pamaniau, kad degam, nes garų prisipildė visas autobusas. Kas vikriai, kas vangiai- puolė visi laukan. O vairuotojas su savo padėjėju stovi , rūko ir žvengia iš visko. O ką daugiau daryt? Taip prastovėjom dar 4 valandas, kol atvažiavo pirmas pasitaikęs sunkvežimis ir kažikaip patvarkė viską. Aišku nervai tokiais momentais nebelaiko, bet svarbu nesimajačint ir suprast, kad pakeisti nieko nepakeisi. Panašiai kaip važiuojant aukščiausiu ir blogiausiu keliu kalnuose- baisu labai, bet yra kaip yra- autobuso neapsuksi, į kelnes šiksi tik sau blogiau prisidarysi. Tokiu metu supranti, kad tėra tik dvi galimybės - arba nuvažiuosi gyvas ir sveikas arba nenuvažiuosi… O štai mūsų draugas prancūzas palūžo. Pradėjo isterikuot, kalbėt nesąmones, pykt ant visų,rėkė, blaškėsi. Sakė kai nuvažiuos tai skųsis ten kažkam ir t.t.

Atvažiavom. Jau antra diena Manalyje. Kelionės nemalonumai pailsėjus jau virsta tik maloniu expiriensu. Čia viskas jau kitaip. Daug žalumos. Net kalnai apaugę miškais. Kas labai primena Šveicariją. Ir dar daugiau užsieniečių nušvitusių. Kur čia nenušvisi kai kanapės kiekvieno kampo auga. Yra čia kelios upės. Tikrai trauksim žvejot kurią dieną.

Lamayuru, Numbra slėnis ir Pangong ežeras

Jau iš Manalio rašau. Kelionę apturėjom tai ką aš žinau. Svarbu gyvi likom. Bet apie tai vėliau. Dabar senesni įrašą įkeliu, nes lehe niekaip nepavyko įdėt.

Keliavom daugiau nei savaitę. Aplankėm neįtikėtino peizažo Nubra slėnį esantį vos keliolika kilometrų prie Pakistano sienos. Kas įdomiausia, kad šalia milžiniškų kalnų ten stūkso didelės smėlio kopos. Visai kaip Nidoje.

Dulkėtu keliu palei Indus upę nuvažiavom iki Lamayuru. Keistoka ir pernelyg ilga kelionė gavosi, bet vandens ir vėjo suformuotus mėnulio paveikslus pasiekėme.

Po to nedaug tepaiilsėję movėm prie Pangong ežero. Pasislėpęs tarp vos prieinamų tarpeklių žėri Pangongas lyg koks žydras briliantas. Tęsiasi jis 130 kilometrų. Pusė jo Indijoje, pusė Kiniečių okupuotame Tibete.
Čia , mano fantazija palieka mane be amo…. pasakyt galiu tik -Vaviva-va-va-vaaaaaa!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Keistai gaunasi kažkaip. Atrodo kiekvieną dieną keliauji po nepaprasto grožio vietas, aukščiausius kalnus, seniausius vienuolynus- beproto daug naujų įspūdžių prisikrauna… o va kai nori žodžiais nors nedaug kažą perteikt bezdaliukas išeina. Trūksta žodžių. Tiksliau, bent aš jų nesurandu. Matyt, pavirškint dar reikia viską.

Beje, po truputį ryškėja tolimesnis kelionių planas, nes Leh‘e sezonas jau kaip ir baigiasi. Kavinės ir parduotuvės užsidarinėja, turistų vis mažyn- neužilgo visi trauks į Goa. O mes pirmom spalio dienom judėsim į Manalį, po to planuose Dharamsala. Toliau nežinau. Matysim.
Tuo tarpu bent foto reportažą įmetu. Kompensacija.

Lehas, Ladakas, Indija

Iš pradžių lyg ir dienoraštį norėjau rašyt ir kelt į blogą po truputį, bet kai savo kailiu patyriau, kad pasaulio stogo mieste Leh’e interneto ryšys labai jau nekoks, tai vienas miksuotas įspūdžių postas per kažkiek laiko, jaučiu, bus pats tas. Be to, laikrodis Himalajuose sukasi visai kitokia tėkme, todėl ir protelis dar truputį susijaukęs.

Pradėt noriu nuo to, jog esu labai laimingas, kad pagaliau išsipildė mano svajonė aplankyti mažąjį Tibetą- Ladaką. . Čia atskridome iš Delio. Skrydis, nors ir buvo labai duobėtas, kad net vienu momentu jau buvau bepradedąs melstis, visgi buvo žiauriai įspūdingas ir nepakartojamas. Jei Salomėja Neris kaip gintarą delne nešė Lietuvą, tai aš skrydžio metu delnuose praktiškai nešiau Himalajų kalnus.

Tiesa, smagiausia dalis laukė nusileidus, nes Leh’o miestas yra 3,5km aukščiau jūros lygio. Daug buvau prisiskaitęs apie kalnų ligą, bet vis galvojau, kad ji mane turėtų aplenkti ar taip vadinami „lengvi jos simptomai” būna tik vyresnio amžiaus turistams. Deja, deja…
Vos išlipus iš lėktuvo taip suėmė kvapą, kad kelionę nuo lėktuvo iki oro uosto laukiamojo prisimenu kaip sapną per rūką. Kad vaizdžiau apsakyt, tai jausmas toks, kad į save gali įkvėpti tik pusę to deguonies kiek reikėtų, todėl galvos stogas čiuožia kaip patrakęs. Na, bet linksmiausia buvo po kokių 5-6 valandų, kai pavargęs viešbutyje pradėjau lūžinėti. Tik užsimerki ir iškart sapnuoji absoliučias nesąmones, bet kartu lyg nemiegi, todėl dar labiau vargini save įvairiais klausimais. Iš esmės tokia būsena tęsėsi iki ryto, kol kūnas po truputį pradėjo adaptuotis prie aukščio. Žodžiu, pirmą dieną pragulėjom viešbutyje pasliki ir nieko nepamatėm. Nors šiaip dėl to nepamatymo -meluoju, nes kol būni kambaryje tai apima toks jausmas lyg būtum namie pas save Lietuvoje, bet užtenka tik atidaryti langą ir pamatai štai tokius vaizdus:

Į miestą atvykome kaip tik Ladako festivalio metu, todėl dar suspėjome aplankyti kelių vienuolynų paruoštas programas.

Kaip žinia, Ladako festivalis reiškia, kad po truputį baiginėjasi darbų sezonas ir jau neužilgo ladakiečiai ims švęsti vestuves, festivalius ir visaip kitaip linksmintis. Tuo tarpu užsienio turistams tai bene paskutinė galimybė pasišildyti jau rudenėjančia kalnų saule ir pigiai pakeliauti po kalnus. Kita vertus tai kartu ir paskutinė galimybė vietiniams užsidirbti iš turistų. O jų čia tikrai daug. Ypač tokių klajoklių, jau pusiau nušvitusių, murzinų, vaikštančių basomis skersai išilgai Indiją ir kovojančių už dalykus, už kuriuos gal visai ir nereikėtų kovoti. Mums su žmona dar ne iki tiek, bet ką gali žinoti kaip toliau veiks praretėjusiu deguonimi skalaujamos smegenų rievės.

Apie orą. Dieną kai šviečia saulė apie +25, nakti apie +5. Tik oras labai sausas džiūsta gerklė ir nosis. Aaaaa jei apie gerklę, tai „Lonely planet” rekomenduota vienintelė alkoholio parduotuvė neveikia jau nuo pat pirmos mūsų atvykmo dienos ir kaip sakė kašmyro šalikų pardavėjas Ali Baba neveiks dar mėnesį. Ramadanas… Bet tai jam čia taip atrodo nes guest hauso šeimininkas nuvežė į naujai atidarytą pardą, kuri, beje, buvo pilnutėlė klientų, ir ten už nerealią kainą įsigijau romo buteliuką, kuris mačiau Lietuvoje kainuoja penkis kartus brangiau. Jėgelė, ką? Nepagalvokit, kad čia labai norisi gerti, atvirkščiai tokiuose aukščiuose gerti alkoholį net gi pavojinga, bet tiesiog ramiau jaučiuosi kai galiu gurkšneliu dezinfekuoti nežinia iš ko pagamintą maistą ir jo substancijas, ypač kai pamatai tame pačiame keliauninko gide „Lonely planet” išgirto restorano virtuvės „B” pusę:

Apie kainas. Taip taip, čia viskas, kaip ir visoje, Indijoje tikrai pigu. Nemanau, kad ta tema reiktų
plėstis. Ir taip aišku.

Vienuolynai ir tai kas šventa. Jau aplankėme nemažai šventų vietų, gompų, stupų, vienuolynų- Hemis, Thiksey, Likir, Alchi, Stok, Shey, Nimmu, Chemery, Stakna… bet dar daug liko ką pamatyt. Budizmas čia lydi kiekviename žingsnyje. Tiesa, turistams (tame tarpe ir mums) jis pateikiamas paviršutiniškai: tipo mokėk už viską, pirk, aukok ir pamatysi kaip greit nušvisi, o tavo namus aplankys laimė ir ramybė. Aišku, nėra ko ir norėt, patys turistai tą sistemą ir užaugino. Kur jau ten.. juk nėra laiko per daug ir gilintis ar praktikuoti, jei atostogų į Ladaką atvažiavai tik porai savaičių. Echhh…o būti kietu biču nori kiekvienas…

Na, o kol kas labiausiai mane veža supantys gamtovaizdžiai. Kartais, būna, negaliu patikėt, ką akys mato. Atsimerki. Užsimerki. Vėl atsimerki. Ne, nesapnuoji. Tada viskas gerai. Aš Jus myliu!

Jau Indijoje

Iš Londono, kur smagiai leidom visą savaitgalį šiandien atkeliavome į Delį. Į Indiją. Kelionė nebuvo nei sunki, nei lengva. Gavom ir valgyt, ir gerti. Žiūrėjom filmus, klausėm muziką. Skridom visą naktį. Lėktuvas buvo pustuštis, todėl praktiškai visi galėjo miegoti išsitiesę per visas tris vietas. Tiesa, miegas nuo to nebuvo saldesnis- vistiek buvo žiauriai nepatogu.

Aišku, tokie ekonominės kalsės nepatogumai nei kiek neprilygsta tiems, kuriuos čia atvažiavęs pamatai. Turiu omeny, Delio žmonių gatvės gyvenimą. Iš esmės nieko naujo neišvydau- viskas taip pat kaip ir rodo TV: dulkės, skurdas, purvas, karšta žiauriai ir t.t… bet kaip tai matai savo akimis ir žinai, kad nesapnuoji, tokie vaizdeliai taip pakerta kojas, kad Uhhhhh!
Be to, tai tik pradžia. Šiandien ilsėsimės. Į miestą išlįsim, greičiausiai tik rytoj.

Naujesnis puslapis »