Penktadienį nusivyliau ne tik SCSI-9 live pasirodymu, bet ir apskritai visu tūsu “Gravity” klube. Pirmą kartą “Sutemos” nepatenkino lūkesčių.
Kai atvykau į klubą, prie pulto grojo, o tiksliau a****onu visus migdė, artistas “SLEEPY TOWN MANUFACTURE”. Mano nuomone, nors ir kokybiškas, ambient’as su rusiškais pasakų semplais visai netiko SCSI-9 apšildymui. Savo akimis mačiau, kaip ne vienas ir ne du klubinėtojai, griebę striukes iš rūbinės, spruko taip ir neišvydę vakaro vinies. Dėl tos pačios priežasties, net ir pasirodžius SCSI-9 duetui, šokančiųjų gretos buvo smarkiai praretėję.
SCSI-9 nariai grodami atrodė gerokai sutrikę. Garantuoju, sujungtoje aparatūroje kažkas kažkur neveikė ir nesusiderino. Tai ne tik buvo užrašyta atlikėjų veiduose, bet ir puikiai girdėjosi per garso kolonėles. Ir iš viso, šis live pasirodymas, neatrodė labai jau LIVE, tai greičiau priminė didžėjavimą loptopu vien iš SCSI-9 kūrybos.
Stengiausi atspėti, kuris iš SCSI-9 dueto yra ANTONAS KUBIKOVAS. Pasirodė, kad daugiau kubikų susitūmęs gyvenime, ko gero, buvo plaukais ir barzda apaugęs žemesnis vaikinas.
Sulaukiau žiauriai gero SCSI-9 gabalo “Senorita Tristeza” (manau, tai geriausia daina kokią esu girdėjęs iš jų kūrybos), tada dar pasišnekučiavau su vis rečiau klube matomais bendraamžiais dažniausiai eskaluojama tema “Kaip nėra pažįstamų veidų “Gravity”, padariau sisi tualete ir po trijų dvidešimt išvykau namo.
Na, o šeštadienį, kaip jau visi žinote, dalyvavau labai svarbiam senelio 97 metų gimtadienyje. Sutikite, išgyventi beveik šimtą metų – tai tikrai lygis. Todėl nenuostabu, kad per balių labai norėjau iš senelio išgirsti tokio ilgaamžiškumo receptą. Tiesioginio atsakymo taip ir nesulaukiau, paslaptis liko paslaptim. Tiesa, daugmaž supratau, kad pragyventi tokį amžių reikia: nerūkyti, negerti, sunkiai dirbti, mylėti gyvenimą ir artimuosius.
Jo… sunkoka…

Rodyk draugams