:paul nevermind

Po Hampio kultūrkės dar spėjome nuvažiuoti į visą buketą istorinių vietų- Badami, Pattadakal ir Aihole. Prie istorijos prisiliesti buvo tikrai įdomu, bet nedaugiau. Sunku patikėti į ką pavirto, 4-8 amžiuje buvusių imperijų sostinės: jei dar išlikusios apjuostos tvora uolos ir šventyklos atseit saugomos ir kažkiek prižiūrimos, tai už tvoros esantys miesteliai ir kaimai skęsta šiukšlėse, vaikai šika tiesiog gatvėse, o kiaulės knisasi po kanalizoką. Su žmona stebėjome gana išraiškingą vaizdelį, kaip prie senovinės šventyklos bežaisdami kriketą baxuriukai su kamuoliuku pataikė į šikantį savo draugą. Tas įkrito į savo šūdą, o po to stengdamasis jį nusivalyti ištepliojo visą gatvę ir šalia esančius laiptus. Natūraliai.

Na, o dabar atvykome į Indijos rytinę pakrantę ir esam Puducherryje. Kažkada čia karaliavo prancūzai, todėl, bent senoji miesto dalis yra ne indiškai švari ir labai europietiškai simpatiška. Patinka Puducherris ne tik turistams, bet ir vietiniams turting7ųjų indų kastos atstovams, todėl pagrindinė shopinimosi gatvė šviečia neonais ir blyksi strobais, o viešbučių bei maisto kainos nenormaliai užkeltos. Nors iš esmės, Puducherryje be pasivaikščiojimo Bengalijos įlankos paplūdimiu ir aplink jį esančiomis švariomis gatvelėmis nelabai ir yra kas veikti.

Svarbesniu tikslu reiktų laikyti už dvylikos kilometrų nuo Puducherrio esantį projektą -miestą-eksperimentą-Aurovillį. Aurovillis kaip koks Roskildės festivalis yra plačiai iškomunikuotas, bet neretai klaidingai interpretuojamas aka narkomanų ar crazy žmonių miestas. Aš ir pats pirmą kartą sužinojęs apie Aurovillį užklijavau jam sektos etiketę. Atsiprašau. Klydau. Dabar jau manau, kad Aurovillio miestas yra idealus modelis tokio pasaulio koks pasaulis gali būti geriausias. Nes čia pirmoje vietoje priešpastatomi žmonių santykiai ir gyvenimas taikoje su gamta, o ne faking pinigai. Iki kurios ribos tai gali būti gerai, kad netaptų kokiu nors komunizmu, čia jau tema skirta pokalbiui prie alaus bokalo, todėl nesiplėsiu.

Tik labai gaila, kad neišdegė planas bent trumpam padirbėti savanoriais. Parekomendavę čia vieni keliautojai buvo vieną miško sodintojų bendruomenę, bet mes jau visai nedaug laiko turim. Ai, dar nesakiau? Gale sausio mėnesio grįžtam atgal į Tėvynę. Taigi su žmona nusprendėm pradžiai Aurovillį įkurti savo šeimoje, o po to matysim.

patiko (0)

Rodyk draugams