Toliau…Dharamsala, Bhagsu, McLeod Ganj
Tęsiu jau pradėtą temą. Žodžiu, čia mums labai patinka. Tokį jau vaibą pagavom, tipo vieną dieną kelionėms ir žygiams po aplinkinius kaimus ir kalnus skiriam, sekančią chillinam.
Anądien buvom nuvažiavę į Norbulingka Institute. Čia toks ala Tibetietiškų menų universitetas ar mokykla, kur Tibetiečiai mokosi tradicinių meno šakų: thangkų piešimo, medžio drožimo, metalo skulptūros, liaudiškų rūbų modeliavimo. Tvarkingame ir iki negalėjimo iščiustytame dideliame instituto komplekse išsidėstę svečių namai, restoranas, gompa su milžinišku paauksuotu Šinkjamuniu, meditacijų pastatas, parduotuvė ir workshopų salės. Aišku Norbulingkos Institutas tokia daugiau pakazucha turistams, maždaug kaip mes, tibetiečiai, saugojam savo tradicijas, esam tvarkingi ir t.t. , bet užtenka pasivaikščioti McLeod Ganjo gatvėmis, kad suprastum, jog likusiai daugumai pabėgėlių tokie mokslai nerūpi, nes jiems reikia kalt šaibas iš bet ko, kad tik galėtų pragyvent šiandieną. Todėl, be jokių skrupulų tenka paminti savo tibetieitiškus įsitikinimus ir principus ir užsidirbti iš kinieteškų padielkų, fuflovų ir blogos kokybės papuopšalų ir kitų šūdų. Bet šiaip kaip žmonės iš pažiūros Tibetiečiai neblogi bičai. Nelenda į šikną kaip indai, nesidera ir dažnai atrodo pasikėlę bei nepatenkinti- visai kaip lietuviai. Gal todėl čia mes jaučiamės visai patogiai.
Tiesa, visgi, yra viena blogybė, kuri nuo pat atvykimo į Indiją neduoda ramybės. Tai maistas. Niekaip nerandam tokio patiekalo, kuris mums patiktų, todėl kuo toliau tuo stipriau svajojame apie baltą mišrainę, paprastą keptą vištą, liežiuvį su majonezu, dešrą, sasyskas… ir tikrą alų. Indiški patiekalai, kaip žinia, pasižymi prieskonių gausa, o mano skrandžiui tai kiekvieną kartą būna iššūkis. Be to, restorane praktiškai neįmanoma išsirinkti valgių, jau vien dėl to, kad nežinai apie ką eina kalba, o padavėjo žinios apie patiekalą dažnai neatitinka realybės. Turėjau jau susiradęs savo favoritą- BRYANI, tokį bliūdo formos gausiai prieskoniuotą ryžių kalną su pasirinktinai norimais kiaušinių, vištienos ar daržovių įdarais, bet čia kiekvieno restorano virėjas, pats sau išradėjas, todėl vienur skanus BRYANIs, kitur tampa visiškai nevalgomu, ko pasekoje jau ir skanaus nelabai norisi. Šiek tiek geresnė situacija su tibetietiška virtuve. Didžiausia pagarba jų MOMO‘mams, tiesiog, keptiems ar garuose virtiems koldūnams su įvairu įdaru. O, kad dar grietinės būtų… ėėėėchhhhh…. Na, bet ir vėl, kartais kai paragauji kokio įdaro šedevrinio lavoniena nešančio, tai ilgam nesinori. Tai taip ir gyvenam: kiekvieną kartą atvarai į kokį restoraną ir nežinia apgaubia. Aišku, paprastai meniu būna itališkos, kinietiškos, izraelietiškos virtuvės pavyzdžių, bet ten apskritai virėjų interpretacijų topas, kas kaip įsivaizduoja taip ir daro- pica tampa pyragu, pyragas blynais ir pan. Dabar jau pradėjome namie valgyt kuo daugiau, galvojom susitaupys, bet kur tau, jei nori ko nors europietiško, ten tipo konservų kokių, sūrio, nutellos, tai prašau ir mokėk europietiškomis kainomis. Gerai, kad nors skrandžiai gerai juos priima. Matyt, prisimena E 621 ir E221 chimkės skonį.
O labiausiai tai žmonai mano su maistu sekasi… Ladake kaip buvom, tai galėjo valgyt tik Tandoori Chiken (molinėj krosnyje kepta višta. Labai panaši į lietuvišką marinuotą vištienos šašlyką), nes jis vienintelis būdavo, be kažkokio kašmirietiško pipiro, kuris smirda mazgote. Manalyje jau buvo geriau, bet ten ji apsinuodijo nuo blogai plautų daržovių. Trys dienos išsitrynė iš mūsų gyvenimo. Ir štai, visai prieš porą dienų „Lonely planet” išgirtame restorane „Nicks Italian Kitchen”, McLeod Ganje, grybų-daržovių troškinyje žmona rado, nei mažą, nei didelį, bet virtą tarakoną. Eilinį kartą beliko pasijuokti ir skelt bajerį padavėjui apie vegetarų restorane, nevegetariškai paruoštą patiekalą. Buvo panašu, kad jis joke‘o nesuprato. Tik Cash Manageris, labai bandė taisyti padėtį siūlydamas nemokamai suvalgyt dar ką nors, ar net tą patį troškinį jau be tarakono… tiesa, gale pokalbio nuoširdžiai prisipažino:” sometimes it happens. You know, its India…”
Kaip jau minėjau, ant žygių po apylinkes vėžinamės. Išėjom vakar pasivaikščioti. Pasidarėm buterbrodų su virtu kiaušiniu ir lunchą nusprendėm suvalgyt kur nors gražiuose kalnų soduose. Lipom aukštai pro erškėčių vainikus. Jokių žmonių- tik beždžionės aplink ir driežai. Po to kažkaip netikėtai išėjom į gražų ir akmenimis grįstą platų kalnų taką. Keliavom juo, keliavom ir užkeliavom į tų apylinkių įžymiausią kalną- Triund‘ą. Nuo ten atsiveria beprotiškai graži Himalajų panorama. Gaila, paskendę kalnų snieguotos viršūnės buvo rudeniniuose debesyse, tai, kad grožį visą apturėt, mėginsim vėl imt Triund‘ą po kelių dienų. Bet dabar jau su nakvyne ir neskubėdami.
patiko (0)
